- Kokia valstybės parama ir pagalba yra reikalinga nevyriausybinėms organizacijoms?

- Šiuo metu nevyriausybinės organizacijos sunkiai išsiverstų be valstybės pagalbos. Todėl vis akcentuojame apie NVO fondo sukūrimo svarbą, socialinio verslo reikalingumą ir paslaugų pirkimą iš nevyriausybinių organizacijų. Kalbant apie pastarąjį, būtina sudaryti sąlygas, kad viešieji pirkimai vyktų skaidriai, kad prisidengusi šiuo įrankiu savivaldybė negalėtų finansuoti savo įmonės.

- Kaip keičiasi nevyriausybinių organizacijų ir valstybės bendradarbiavimas pastaruoju metu?

- Pastaruoju metu bendradarbiavimas pastebimai aktyvėja. 2013 m. Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotas Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas padėjo atskirti, kas yra NVO – tikroji trečiojo sektoriaus atstovė, ir nustatyti svarbiausias valstybės ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo gaires. Tai buvo pirmas ilgai lauktas žingsnis, kurį dabar bendromis pastangomis galima tobulinti.

Kalbėdami apie bendradarbiavimą su Vyriausybe ir ministerijomis, šiandien galime pasidžiaugti, kad šių institucijų specialistai vis dažniau konsultuojasi su nevyriausybininkais, kviečia į darbo grupes pasidalinti patirtimi, idėjomis. Jei anksčiau tokie pokalbiai nevirsdavo konkrečiais darbais, tai dabar situacija keičiasi. Suprantame, kad dėl ilgų biurokratinių formalumų ne visada reikalai pajuda taip greitai, kaip norėtume, tačiau tikime darbuotojų noru padaryti teigiamą pokytį.
Maltiečiai

Verta išskirti ir bendradarbiavimą su savivaldybėmis. Jis dvejopas. Yra tikrai puikių pavyzdžių, kai savivaldos socialiniai darbuotojai kreipiasi į mus žinodami, kad dėl NVO lankstumo greičiau suteiksime pagalbą konkrečiam asmeniui. Taip pat ir mes kreipiamės į juos, jei žinome, kad būtent Marijai ar Petrui, mūsų bendruomenės nariams, negalėsime padėti. Tačiau yra savivaldybių, kurios, į mus, nevyriausybininkus, žiūri kaip į konkurentus, nors Lietuvoje socialinėje srityje darbų užteks visiems. Apibendrindami džiaugiamės, kad pirmojo atvejo pavyzdžių pastaraisiais metais vis daugėja.

Tokio atvejo pavyzdį turime Kelmėje, kur puikiai veikia maltiečių vaikų dienos centras. Įvertinusi jo naudą, savivaldybė pareiškė apie antro vaikų dienos centro poreikį, pati suteikė patalpas ir finansuoja vieno darbuotojo atlyginimą. Šiuo metu stiprių nevyriausybinių organizacijų, kurios jau dabar galėtų teikti 15 proc. visų viešųjų paslaugų, nėra. Bet mažais žingsniais viskas įmanoma.

Ir dar – ne visose savivaldybėse yra stiprių trečiojo sektoriaus atstovų, kurie padėtų teikti kokybiškas paslaugas asmenims. Galbūt Lietuvoje reikėtų išrinkti bei įvardyti nacionalinius socialinius partnerius ir sudaryti su jais sutartis, kaip tai yra padaryta Vokietijoje.

- Kaip vertinate dabartinę valstybės paramą nevyriausybinėms organizacijoms?

- Tikslingiau būtų vertinti bendradarbiavimą. Turime džiaugtis, kad jis vis gerėja. Seniau užsienio fondai (UNDP, ALF, BAPP ir kt.) šimtus tūkstančių ir net milijonus investuodavo į NVO sektorių, suprasdami jo svarbą. Šiems fondams pasitraukus, valstybė nesukūrė nevyriausybinio sektoriaus finansavimo modelio, o tai lėmė sektoriaus susilpnėjimą.
Vėliavos

Galbūt tinkamas problemos sprendimo receptas būtų atverti ES investicijas ir daugelį priemonių padaryti konkursines. Šiuo metu didžioji dalis ES lėšų yra skirta valstybės planavimui, vadinasi, pinigai investuojami į biudžetines valstybės ir savivaldybių įstaigas. Tačiau, tikime, ir čia situacija keisis.

- Su kokiais iššūkiais šiomis dienomis susiduria nevyriausybinės organizacijos?

- Tikriausiai didžiausias iššūkis yra finansai. NVO kai kuriose srityse labai trūksta konkrečių specialistų pagalbos, pavyzdžiui, atsakingų už teisinę sritį. Samdyti tokį konsultantą yra per brangu, tad kaip alternatyva galėtų būti valstybės institucijų darbuotojų dienos savanorystė organizacijoje bei žinių pritaikymas, kad ir kartą per dvi savaites. Taip pat ir užmokesčiai NVO dirbančiam specialistui ne visada gali konkuruoti su įstaigomis ar valstybinėmis institucijomis.

Problemų yra, kai skėtinėms organizacijoms tenka skirstyti lėšas. Jos projektų šaukimuose konkuruoja su savo narėmis, kurias tuo pačiu metu ir atstovauja. Manome, kad tai yra neteisinga abiejų pusių atžvilgiu. Dažnai vienu metu, vienas asmuo būna atsakingas už kelis projektus, kurie tęsiasi kelis metus, ir tuo pačiu metu jau turi galvoti apie ateitį, ką jis darys po jų pabaigos. Tai neleidžia skėtinių organizacijų darbuotojams susikoncentruoti tiesiogiai į atstovavimą.
Bendravimas

Dabar madinga kalbėti apie savanorystę. Bet ar dažnai pagalvojame apie jos kokybę? Tai ilgas ir kantrybės reikalaujantis darbas. Juk net ir vizitas pas senjorą, be pačių geriausių norų, turi būti paremtas žiniomis. Tam būtini mokymai, kuriuose su specialistais aptariamos galimos sudėtingos situacijos, nagrinėjami pagyvenusių žmonių psichologijos ir elgsenos klausimai. Savanorius reikia nuolat motyvuoti, palaikyti, surinkti iš jų informaciją ir jiems ją suteikti. Pageidautina, kad į pirmus apsilankymus pas globotinį naujuosius savanorius lydėtų labiau patyrusieji.

Esame skirtingi. Kartais žmogus nenori dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis, bet puikiai bendrauja su vaikais. Arba asmuo noriai savanoriauja įvairiose akcijose, geba atkreipti visuomenės dėmesį į problemą, bet negali (pvz., dėl nuolatinio darbo specifikos) prisiimti įsipareigojimų lankyti globotinį.

Konkrečią situaciją turi įvertinti koordinatorius, lydėti savanorystę pasirinkusį asmenį, kad jis mokytųsi, tobulėtų. Tikslas – abipusė nauda: ir globotiniui, ir globojančiajam. Tam reikalingi specialistai, konsultantai, mokymai, kurie kainuoja ir laiko, ir lėšų. Vėl finansai.

- Kaip turėtų atrodyti nevyriausybinių organizacijų ir valstybės bendradarbiavimas?

- Kaip dviejų geriausių draugų. Griaukime nuomonę, kad valstybė, investuodama į nevyriausybinį sektorių, patiria nuostolį. Nevyriausybinių organizacijų ir valstybės bendradarbiavimas turi abipusę naudą, kurią patiria visi visuomenės nariai. Pavyzdžiui, maltiečiai, teikdami paslaugas skurdžiai gyvenančioms šeimoms, rajoniniuose vaikų dienos centruose įdarbina vietinius socialinius pedagogus, taigi mažėja nedarbas, ugdoma bendruomenės atsakomybė už kiekvieną narį. Taip formuojama darni aplinka, kurioje – darni, sveika visuomenė, stiprios valstybės pagrindas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją