Ji pateikė keletą patarimų tėvams, ką daryti, kad vaikai puikiai baigtų ne tik pirmą klasę, bet ir visą mokyklą, kad surastų mėgstamą darbą ir džiuginančias veiklas. Taip pat psichologė siūlo išmokti atlikti eksperimentą – pamatyti save vaiko akimis. Dažnai šis eksperimentas tampa paskata kardinaliai pakeisti elgesį su savo vaikais.
Pirmoji klasė – pamatai sėkmei
„Pirma klasė yra mokyklos pradžia. Ten nuėję vaikai įgyja žinių, socialinių įgūdžių, supratimą apie save, gyvenimą, taip pat apie aplink esančius žmones. Nuo šių metų priklauso, kokius įrankius gaus vaikas ne tik likusiems mokyklos metams, bet ir visam gyvenimui“, – pasakojo D. Oleškevič.
Psichologė įsitikinusi, kad pirmoje klasėje nusistovi santykis į mokyklą, mokymąsi, atsiranda bendravimo su mokytojais įpročiai.
Tai – savotiškas krizės laikas, nes reikia išmokti susitvarkyti su visais kylančiais rūpesčiais, išmokti bendrauti su svetimais žmonėmis ir atrasti su jais ryšį. Deja, kartais tėvai nuteikia savo vaikus nesėkmėms: „Tu eisi į pirmą klasę, baigsis tau katino dienos. Dar pamatysi, kaip sunku bus bendrauti su mokytoja, kai tu taip elgiesi.“
Daug geriau būtų pasakyti: „Vaikeli, tau prasideda naujas etapas, pereinamasis laikotarpis nuo vaiko iki suaugusiojo. Pradėjęs eiti į mokyklą, suvoksi, kas esi ir ko nori, gausi daug įrankių gyvenimui, o aš, kiek galėsiu, tiek padėsiu, visada būsiu šalia – ar džiugu, ar liūdna bus. Aš buvau mokykloje, irgi mokiausi, tai suprantu, kaip tu jautiesi šiandien.“ Pasak psichologės, toks požiūris leis vaikui jaustis saugiai ir suformuos teigiamą jo požiūrį į mokyklą.
Psichologė pabrėžė, kad jei šis periodas praeina sėkmingai, tai galima tikėtis, kad žmogus ne tik mokyklą pabaigs, bet ir gyvenimą nugyvens sėkmingai.
Sėkmei reikalingos trys sąlygos
„Vienas žmogus bus sėkmingas įgyvendinęs savo svajonę ir tapęs gydytoju, tačiau to siekdamas, jis turės gerai mokytis. Kitas – gal ir neturės tokių sugebėjimų mokslui, tačiau galbūt jis yra kūrybingas ir taps dalininku, kai kiti ims šokti ar muzikuoti, o gal vaikui nepatinka mokytis, tačiau jis turi įgimtą gabumą rankdarbiams ir greitai supranta technikos ar mechanikos subtilybes. Sėkmė – suprasti, kas tau patinka ir ką tu mėgsti“, – sakė D. Oleškevič ir pridūrė, kad kiekvienas turi vis kitokį supratimą, ką tai reiškia.
Kad vaikas būtų sėkmingas, jis turi turėti tvirtą asmenybės pagrindą, kurį sudaro: savarankiškumas, individualumas ir savivertė. D. Oleškevič pabrėžė, kad šie trys dalykai yra kertiniai, nulemiantys sėkmę. Šios būdo savybės leis vaikui įvertinti save kaip savarankišką žmogų, kuris sprendžia, ko jam reikia, ko jis nori ir – net jei pasitaiko klaidų – žino, kad padėtį visada galima ištaisyti.
„Kai tėvai sugeba vaikui įskiepyti tuos trys dalykus, jis gali suprasti, ko nori, geba tvarkytis su sunkumais“ – pasakojo D. Oleškevič.
Ji pateikė pavyzdį nelaimingo vaiko, kuris, negalėdamas išspręsti matematikos užduoties, bijo apie tai pasakyti tėvams, nes šie, nesuprasdami jo, nepalaikydami ir daug iš jo reikalaudami bei nesigilindami į jo būseną gali atrėžti „kodėl tiek prie kompo sėdi, geriau daugiau mokytumeisi.“
Toks vaikas jaučiasi atstumtas, nesuprastas ir nereikšmingas. Jo savivertė nukenčia, nes po tokių tėvų kritikos žodžių vaikas gali mąstyti, kad jis blogas ir kažką daro ne taip kaip reikia. Jis gali tapti nesavarankišku, nes tėvai neįsitraukė, nepadėjo ir neparodė, kad nors ir sunkiai, bet vaikas gali tą užduotį išspręsti pats, tik reikia surasti būdą kaip tai padaryti. Taip pat nukenčia vaiko individualumas, nes tėvai nepaaiškino, kad kiekvieną užduotį skirtingi žmonės sprendžia skirtingai, taip pat vieniems žmonėms reikia daugiau laiko kitiems – mažiau, tačiau bet kuriuo atveju tai yra normalu nes mes visi individualūs.
Dar vienas psichologės pateiktas pavyzdys – iš mokyklos gyvenimo: „Tarkime, vaikui reikia parašyti rašinį pagal tam tikrą temą. Vienas vaikas parašys griežtai remdamasis mokytojos nurodymais, o kitas gali turėti savo, skirtingą nuo mokytojos nuomonę ir parašys taip, kaip mato jis. Supratingas mokytojas palaikys, nenuvertins, nekritikuos ir nesumenkins. Toks vaikas supras, kad jis vertingas, kad gali išreikšti savo nuomonę ir kiti jo už tai nesmerkia, kad palaiko. Tokio vaiko individualumo supratimas tik augs, savivertė stiprės, jis taps savarankišku. Savarankiškas ir savo individualumu užtikrintas vaikas nebijos parodyti savo mąstymo ir pasaulėžiūros“, – pasakojo D. Oleškevič.
Laimingo gyvenimo pamokos prasideda šeimoje
Visos trys sėkmei reikalingos savybės turi būti pristatytos ir nuolat palaikomos šeimoje, antraip vaikas neturės pagrindo, į kurį jis gali atsiremti.
„Vaikas turi suprasti, koks jis yra ir turi suprasti savo vertę. Kadangi daugelis vaikų apie tai nėra svarstę ar turi žemą savivertę, tai klesti patyčių problema: jei vaikas būtų užtikrintas savo saviverte, tai niekas jo neišmuštų iš vėžių ir nepriverstų suabejoti savimi. Deja, vaikų savivertė yra gana žema, nes patyčios vyksta ne tik mokykloje, bet ir namuose: tėvai, nesuprasdami, ką daro, pašiepia vaikus juos kritikuoja, peikia, keikia, o tada tikisi, kad jie bus visavertės asmenybės, nebijančios parodyti, ką mąsto ir kaip galvoja“, – teigė D. Oleškevič ir pridūrė, kad gerai save vertinantis žmogus tikrai nesijaudins dėl putlesnių žandukų, lėtesnės reakcijos ar itin didelio aktyvumo, akinukų ir panašiai.
Psichologė tvirtino, kad iki 21-erių tėvai yra visas vaiko pasaulis. Per šį laiką jie vaikams duoda visus įrankius, reikalingus išgyventi šiame pasaulyje. Vėliau tėvai jau nėra tokie svarbūs, tačiau sakyti, kad jie pasitraukė iš vaiko gyvenimo ir auklėjimo, nebūtų teisinga.
„Jei vaikas turi tuos įrankius, tai jam tikrai seksis, jis jausis vertingu žmogumi ne tik mokykloje, bet ir kitose aplinkose. Moksliškai įrodyta, kad jei žmogus turi tvirtą asmenybės pagrindą, yra savarankiškas, individualus ir teigiamai save vertina, tai jis ir mokysis gerai, ir jam bus įdomu“, – teigė psichologė.
Siūlo pažiūrėti į save vaiko akimis
Psichologė D. Oleškevič dažnai tėvams ir mokymų metu siūlo įsijausti į vaikų vaidmenį ir pažvelgti į save vaikų akimis. „Šis pratimas padeda tėvams geriau suprasti savo atžalas. Būna, kad kai kurie tėvai po šio bandymo taip susijaudina, kad net apsiverkia“, – pasakojo D. Oleškevič.
Bandymo esmė – lyginant savo ir vaiko veiklas suprasti, kaip elgtumėtės vaiko situacijoje jūs, turėdamas visą savo sukauptą patirtį. „Įdomiausia, kad tėvai iš vaikų dažnai pareikalauja visai kitokio elgesio nei tikėtinas jų pačių elgesys į panašią situaciją, tarkime, darbe. Tai suvokę jie pakeičia požiūrį į vaikus ir pradeda kiek atsakingiau vertinti savo pasiūlymus ir patarimus, dažniau remiasi savo patirtimi“, – teigė psichologė ir pajuokavo, kad obuoliai nuo obels ne taip toli rieda: vaikai ir tėvai yra labai panašūs, taigi ir jų jausmai, ir elgesys panašūs.
„Tėvai turi išmokyti vaikus ne tik džiaugtis, bet ir kaip reaguoti į patyčias ar į kritiką, kaip nuleisti garą pabūnant vienam ar keliaujant pasportuoti, kaip elgtis konflikto metu ar kaip tvarkytis su savo jausmais, – sakė D. Oleškevič.
„Kartais tėvai prisipažįsta neturintys problemų su vaikais, kurie eina į tą pačią mokyklą, bendrauja su tais pačiais klasiokais. Deja, pabendravus su vaiku daugiau, paaiškėja, kad vaikas bijo tėvams pasakyti, kaip jam išties sekasi, nes tėvai tikrai nesupras“, – pasakojo D. Oleškevič ir pridūrė, kad tokius tėvus bandymai pažvelgti vaiko akimis į jo problemas tiesiog sukrečia ir priverčia savo mąstymą pakeisti kardinaliai.
Tarkime, vaikui prisakyta gerai mokytis, sėdėti prie knygų ir daryti viską, ką sako mokytojas. „Kažin ar kuris tėvas yra pasakęs, kad jo sūnus ar dukra darytų tiek, kiek pajėgia ir gali tą dieną, kad nepersistengtų ir nenualintų savęs. Tėvai iš vaikų reikalauja daug daugiau nei iš savęs: dažniausiai darbe jie kaip įmanoma geriau atliks užduotis, tačiau tikrai nedarys daugiau, nei leidžia jų galimybės. Juk pripažinkime, kiekvienas suaugusysis esame nusibrėžę ribas“, – sakė psichologė.
Supratingų tėvų mažai
Tėvai, kurie ypatingi, dažnai turi tokius pat vaikus. D. Oleškevič sakė dėkojanti tiems, kurie domisi auklėjimu, siekia suprasti savo vaikus, skaito knygas apie tai, kartu dalyvauja įvairiose dirbtuvėse ir užsiėmimuose. Jie daug mokosi ir tai daro savo vaikų labui.
„Mane džiugina, kad vis daugiau tėvų domisi savo vaikais ir nori jiems padėti. Jie nori tapti sąmoningais, elgtis kitaip nei elgėsi iki šiol“, – tvirtino D. Oleškevič.
Paklausta, kiek yra tokių tėvų, kurie protingai ir išmaniai stengiasi dėl savo vaikų, psichologė atsakė: „Supratingų tėvų nedaug. Džiugina tai, kad jų daugėja“.
Jos nuomone, kartais atėję į mokymus „tėvai pasaulį pamato visiškai kitaip“: stebėdami, kaip psichologai elgiasi su mažaisiais, kaip su jais dirba, žaidžia kalbasi, tėvai ir patys pradeda elgtis kitaip, keičia savo elgesį ir pradeda laikyti savo vaiką žmogumi.
Tėvų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą skatino Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojami projektai. Projektas „Darni šeima ir tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva” – tai edukacinių renginių ciklas, orientuotas į mokyklos bendruomenės puoselėjimą, aktyvų tėvų įsitraukimą į švietimo veiklas, geresnį tarpusavio bendradarbiavimą ir supratimą. Mokyklų bendruomenėms ir tėvams organizuotos paskaitos, seminarai, saviugdos klubai.