Iš gausaus gautų atsiliepimų matyti, kad didžioji jų autorių dalis, tikriausiai, dėl neinformuotumo, nesupratimo, labai švelniai tariant, netaiklūs.
Esu ilgametis šios idėjos šalininkas ir puoselėtojas. Dvimiesčio tema parašiau dešimtis straipsnių, išleidau knygą „Vilniaus ir Kauno dvimiestis: idėja, samprata, vizija“, už dvimiesčio pagrindimą 2005 m. gavau Nacionalinę premiją. 2002 metais bendrame Vilniaus, Kauno ir Elektrėnų savivaldybių tarybų posėdyje tarpumiesčio viduryje Elektrėnuose buvau išrinktas dipolio rėmėjų draugijos pirmininku.
Lietuvai siūlomas urbanistinis naujadaras – tai anaiptol ne mokslininkų kabinete gimęs utopinis prasimanymas. Nuo seno pastebėtą miestų potencialų sanglaudos tendenciją, švytuoklinius susisiekimo ryšius tarpumiestyje ir kitas sinergetines* „suremtų pečių“ miestų teigiamybes įteisino 2002 m. LR Seime patvirtintas Lietuvos teritorijos Bendrasis planas – krašto perspektyvų „partitūra“.
Ją kelis metus sudarinėjo didelis pajėgiausių teritorinio planavimo specialistų, mokslininkų kolektyvas. Buvo sudarytos 6 Lietuvos urbanizavimo alternatyvos, po kruopščios jų analizės pasirinktas moderniausias miesto teorijas ir pažangiausią Vakarų teritorinio planavimo praktiką, svarbiausia - Baltijos jūros regiono urbanistinės sistemos griaučius labiausiai atitinkantis modelis. Jo esmę sudarytų metropolinio centro, oficialiai pripažinto Europos miesto - Euro City (deja, ligšiol Lietuvoje dar nepribrendusio) formavimas. Prieš patvirtinimą Bendrąjį planą privalomąja tvarka svarstė, koregavo, aprobavo visos suinteresuotos LR ministerijos.
Štai punktas, kuriame išdėstyta imperatyvi kryptingo Lietuvos urbanizavimo perspektyva:
„...Vilnius ir Kaunas<...> turi pakankamą potencialą, tačiau atskirai paėmus kiekvienam trūksta ir trūks ateityje potencialo (ypač demografinio), kad būtų pripažinti europinio masto (Euro City) centrais. Tokio centro buvimas svarbus šaliai integruojantis į ES. Bendrasis planas numato formuoti europinio lygmens centrą kaip Vilniaus–Kauno urbanistinį dipolį, sujungiant dabar esamus šių metropolinių centrų potencialus. Tai sudarytų pagrindą atsirasti europinių institucijų ir kitų darinių šioje apie milijoną gyventojų turinčioje jungtinėje zonoje bei tiesiogiai prisijungti prie plėtojamo Europos urbanistinio karkaso.“
Europinio rango miestai – tai Baltijos jūros regiono miestų elitas. Jų dešimt: Berlynas, Hamburgas, Helsinkis, Kopenhaga, Minskas, Oslo, Stokholmas, St. Peterburgas, Ryga, Varšuva.
Iš minėtų 10-ties Euro miestų net 7 – jūrų uostai. Baltijos jūra – tai regiono sąveikos, informacijos, keleivių, krovinių apytakos „laukas“. Vilnius ne tik nutolęs nuo krašto „vartų į Europą“ (ir tuo pačiu – į pasaulį), bet dar ir labai ekscentriškai įsikūręs krašto teritorijoje. Tai – didelis trūkumas. Ne viena valstybė pasistatė naujas sostines teritorijų centre. Pradžią tam padarė brazilai: jie nepagailėjo savo gražuolio Rio de Žaneiro. Pirmieji statybininkų desantai tirštose džiunglėse mačetėmis prakirto teritoriją ir ten pasistatė pačią moderniausią pasaulio sostinę – Braziliją. Kazachai, panašiai, savo sostinę perkėlė į Astaną, Nigerijos sostine tapo dykumose išaugusi Abudža.
Taigi, ar galima abejoti, kiek svarbi ir prasminga krašto „svorio centro“ slinktis į vakarus, į Kauną (su svarbiausių regiono tarptautinių traktų šiaurė-pietūs ir rytai-vakarai sankirta) į Baltijos jūrą? Vilnius ir liks karūnuota Lietuvos sostine. Taip, kaip ir olandų Haga su karalių , parlamento rezidencijomis, perleidusi šalies judriosios ūkinės, verslų, gamybos funkcijas Amsterdamui. Ar nukentėtų Vilnius, irgi panašiai perkėlęs dalį jam nebūdingų utilitariųjų funkcijų, grąžinęs bent dalį savo „skolos“ pokario donorui – mano gimtajam Kaunui? Ar intelektualusis Vilnius su versliuoju Kaunu – ne vykusi simbiozė?
Niekas nekalba apie teritorinį abiejų miestų sulipdymą. Dvimiestis – tai grandinėlė nedidelių, švarių, jaukių Vilniaus ir Kauno „palydovų“ , Stokholmo pavyzdžiu sunertų ant greitojo geležinkelio (ar perspektyviausio antžeminio transporto rūšies - vienbėgio ekspreso su magnetine pagalve). Čia galėtų plėstis abu miestai, didindami gyvenamąjį fondą (o jis, skaičiuojant naudingu plotu vienam gyventojui, smarkiai atsilieka nuo Baltijos regiono miestų). Į čia jokiu būdu nereiktų absorbuoti demografinio potencialo iš visos Lietuvos. Euro miestui pageidautina „kritinė masė“- milijonas gyventojų dvimiesčio ruože gyvena jau šiandien.
Tie, kas dvimiestį įsivaizduoja kaip „miestą – koridorių“ palei greitkelį – labai klysta. Jis niekad neturėtų ir tikrai netaps „ilgiausia pasaulio gatve“!
Ir pabaigai: šiandieninis mokslas klesti ten, kur jis teritoriškai telkiasi, koncentruojasi. Kuriasi „mokslo slėniai“, iš kurių garsiausias JAV „Silicio slėnis“ (angl. Silicon Valley). Ar dvimiestis negalėtų tapti lietuviškuoju „Silicio slėniu“? Ar tai ne magnetas susigrąžinti nutekėjusius protus atgal į Tėvynę? Manau, tikiu - taip.
Manau, kad dėl nepakankamo informuotumo, urbanistinio neišprusimo, savo asmeninės nuomonės laikymo viršesne ir elementarios diskusinės kultūros stokos ankstesni didžiosios dalies autorių komentarai apie mano atsakymus į „Atgimimo“ savaitraščio korespondento klausimus buvo skaudžiai aštrūs, užgaulūs, žeminantys ir nekultūringi.
Tikiuos, kad po aukščiau išsakytos esmės, kad dvimiestis šiandien – jau oficiali, nekvestionuojama programa, oponentai ir skeptikai supras savo pareikštų komentarų ydas, o įžeidinėtojai – dar ir nederamą toną.
* Sinergija (čia) – tai dviejų nepriklausomų elementų sąveika, kai jos efektas praauga atskirą sumarinę abiejų elementų galią.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!