Kažkada tokį stebuklą sukurdavo Kauno „Žalgiris“, vėliau – Lietuvos krepšinio rinktinė. O dabar slogius jausmus kuriam laikui prislopino ir visą šalį akimirkai suvienijo Anglijoje gyvenanti mergaitė, nesulaikiusi ašarų kylant Lietuvos vėliavai ir skambant mūsų himnui.
Šį stebuklą depresijos apimtoje Lietuvoje sukėlė ne tik penkiolikmetės mergaitės talentas, bet ir pats įvykio laikas. Tai įvyko pačiu laiku. Tai įvyko tada, kada šalies keiksnojimas ir vis didesnio žmonių kiekio neapleidžianti įkyri idėja, jog Lietuva esą yra pati blogiausia iš blogiausių pasaulio šalių, jau pradėjo nejuokais slėgti ne vieną iš mūsų.
Lygiai kaip 1992-ieji Barselonoje buvo nuosmukio metai – po didžiulės euforijos ir istorinių akimirkų atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę (nuosmukio, nes puikiai pamename, kokį susipriešinimą visuomenėje ir tarpusavio skilimą bei įtampas net šeimose ir bičiulių tarpe pasėjo LDDP pergalė parlamento rinkimuose), 2012-ieji taip pat yra apibūdintini kaip nerimo, įtampos, įtarumo, kraštutinio nesaugumo ir nepasitikėjimo valstybe bei jos institucijomis metai. 1992-aisiais mūsų krepšinio rinktinė savo nuostabiu žaidimu ir herojiška pergale prieš Sovietų Sąjungos likučius be Lietuvos krepšinio mokyklos – NVS rinktinę – grąžino mums pasididžiavimo Lietuva jausmą ir iškovojo neužmirštamus bronzos medalius Barselonos olimpiadoje.
2012-ieji – tai iki šiol protu sunkiai suvokiamų ir pusiau tiesos arba net atviro melo iš abiejų pusių lydimų Garliavos įvykių, paralelinių tikrovių Lietuvos viešajame ir politiniame gyvenime formavimosi, sąmokslo teorijų, paranojos, manipuliacijų, sykiu iš valstybės institucijų sklindančios pareigūnų ir politikų demagogijos, arogancijos, paniekos piliečiams ir vieni kitų laikymo blogio šaltiniu metai. Jei spręsime iš žiniasklaidos, internetinių dienoraščių, viešųjų debatų ir skandalizuoto politinio gyvenimo – gan slogūs ir nemalonūs metai.
2012-ieji – metai, kada mes įveikėme krizę. Šalis atsitiesė. Suprastėjo mūsų užsienio politika – bet, deja, tai pasakytina ir apie visą Europą, kurios politikoje liko tik ekonomika, technokratinės vyriausybės ir reformos, sunki ir nemaloni proza, bet nė su žiburiu nerasi tos istorinės perspektyvos ir didybės, kuri mus lydėjo 1989-aisiais po Berlyno sienos griuvimo ir netrukus sekusio Lietuvos ir Baltijos valstybių laisvės siekio stebuklo.
Proza yra proza. Išsipildė estų kilmės amerikiečių politologo Reino Taagaperos pranašystė (o jis vienas iš pirmųjų, kartu su lietuvių politiniu mąstytoju Aleksandru Štromu, nuspėjo Baltijos šalių nepriklausomybę). Taagepera rašė vienoje savo esė, kad Baltijos valstybės taps nepriklausomos ir patirs pačias laimingiausias savo istorijos ir XX a. akimirkas, bet netrukus pateks į sunkių, pilkų ir proziškų ekonomikos ir politikos problemų lauką. Euforija dings, ateis nusivylimo metas. Nebeliks gebėjimo džiaugtis gyvenimu, viskas liūdins ir didins nesaugumo jausmą.
Kad ir kaip būtų, prisiminkime genialios anglų humoro grupės Monty Python dainą iš filmo „Life of Brian“ (Briano gyvenimas): „Always look on the bright side of life“ (Visada žvelk į gerąją gyvenimo pusę). Lietuva nesugriuvo. Mūsų problemų mums pavydėtų ne viena ES valstybė. Lieka slegiančios masinės emigracijos ir nepasitikėjimo savo šalimi problemos, bet jau turi pradėti veikti ir naujųjų kartų efektas – jauni žmonės neturi už ką nemylėti savo šalies. Jie kaip tik geriau nei bet kas kitas suvoks, kokia brangi mūsų pasimetusiame ir sunkios kasdienybės kamuojamame pasaulyje yra juos suvienijanti šalis – Lietuva.
2012-ieji nėra metai, kuriuos norėtųsi prisiminti dėl mūsų politikų, į italų teatro režisieriaus spektaklį reaguojančių taip, kad kas nors gali Lietuvą supainioti su Iranu. Man jie – tikrai ne tobulų, bet dažniausiai tylių ir profesionaliai, dorai nuveiktų ką tik pasitraukusios Vyriausybės darbų metai. Geros, gal net istorinės Vyriausybės.
Ir visų pirma 2012-ieji – olimpinės ir pasaulio čempionės Rūtos Meilutytės metai.