„Didžiojo penktadienio pamokslas apie paskutinius nukryžiuoto Jėzaus žodžius pastoriui kelia nemažą dvasinį iššūkį. Turėdamas garbę pasakyti šį pamokslą Naujosios Zelandijos sostinėje Velingtone, žinojau, kad viso pasaulio tikintieji yra smarkiai pasidaliję lyties ir seksualumo klausimais. Mano tema buvo kančia. Jaučiau, kad neišvengsiu kalbėjimo apie gėjų ir lesbiečių kančias Bažnyčioje, trukusias daugelį šimtmečių“, – savo tinklaraštyje laikraščio „The Guardian“ tinklalapyje rašo anglikonų pastorius.
Kalbėdamas apie Didįjį penktadienį, pastorius sakė: „Paskutiniai Jėzaus žodžiai nedavė man ramybės. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“. Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“. Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“.
Tas mokinys buvo Jonas, kurį Jėzus, Evangelijų teigimu, ypatingai mylėjo. Visi kiti mokiniai iš baimės išsilakstė. Trys moterys ir tik vienas vyras išdrįso lydėti Jėzų iki pat galo. Tas vyras tarp Jėzaus sekėjų akivaizdžiai užėmė išskirtinę vietą, teigia pastorius. Visuose klasikiniuose Paskutinės vakarienės paveiksluose Jonas sėdi šalimais Jėzaus. Labai dažnai jo galva būna padėta ant Jėzaus krūtinės. Mirdamas Jėzus paprašo Jono prižiūrėti jo motiną, o savo motiną paprašo priimti Joną kaip savo sūnų. Jonas pasiima Mariją į savo namus, taigi, jis tampa Jėzaus šeimos dalimi.
„Jėzus buvo žydų rabinas. Neįprasta, kad jis buvo nevedęs. Spėlionės, neva jį su Marija Magdaliete siejo romantiški ryšiai, tėra išmislas, neturintis jokių biblinių įrodymų. Tuo tarpu įrodymai, jog Jėzus galėjo būti tuo, ką šiandien vadiname gėjais, yra labai tvirti. Tačiau netgi Bažnyčios kovotojai už gėjų teises nenori pripažinti šios minties. Vienintele išimtimi yra konvertitas iš garsios žydų šeimos, Birmingemo vyskupas Hugh Montefiore`as. Jis išdrįso iškelti tokią galimybę ir sulaukė paniekos“, – sako pastorius.
„Daug mąstęs ir tikrai nenorėdamas šokiruoti, pajutau, kad pirmą kartą per pusę amžiaus trunkančią savo tarnystę Anglikonų Bažnyčioje nebeturiu kito pasirinkimo kaip tik iškelti prielaidą, jog Jėzus iš tikrųjų galėjo būti homoseksualus“, – rašo pastorius. – „Jeigu jis būtų neturėjęs jokios lytinės orientacijos, jis tikrai nebūtų buvęs žmogumi. Tuo tikėti būtų eretiška“.
„Heteroseksualus, biseksualus, homoseksualus: Jėzus galėjo būti bet koks. Kurios orientacijos jis buvo, mes negalime tiksliai žinoti. Tačiau homoseksualumas atrodo labiausiai tikėtinas. Šia linkme liudija ir intymus santykis su mylimu mokiniu. Šiais laikais bet kuris žmogus taip interpretuotų. Nors rabinų tradicijoje nėra celibato, Jėzus galėjo nuspręsti susilaikyti nuo seksualinės veiklos, nepaisant to, ar jis buvo gėjus, ar ne. Daug krikščionių norės taip manyti, bet aš nematau teologinio poreikio taip daryti. Fizinė ištikimos meilės išraiška yra pamaldumas. Manyti kitaip reikštų pasiduoti puritonizmui, kuris ilgą laiką temdė Bažnyčias“, – tvirtina P. Oestreicheris.
„Pajutau, kad visa tai turiu pasakyti per Didžiojo penktadienio pamokslą. Traktavau tai kaip atgailos aktą už homoseksualių žmonių kančias ir persekiojimą, kuris vis dar vyksta kai kuriose Bažnyčios dalyse. Manau, kad šiomis mintimis pasipiktins ne ką daugiau skaitytojų negu liberalaus kongreso, kuriam pamokslavau, dalyvių. Mane labiau jaudina, ar skaudžiai į šiuos apmąstymus reaguos konservatyvūs ar tiesiog tradiciniai krikščionys. Esminis klausimas man yra: ko reikalauja meilė? Mano kritikams dažniau rūpi: ką sako Šventasis Raštas? Šiuo atveju abu klausimai nukreipia ta pačia linkme“, – kalbėjo pastorius.
Pasak jo, ar Jėzus buvo gėjus, ar tradicinės orientacijos, jokias būdais nedaro įtakos tam, kas jis buvo ir ką jis šiandien reiškia pasauliui. „Dvasingumas yra nematerialus. Šiame kontekste svarbu tai, kad tarp šiandieninių Jėzaus sekėjų – pasauliečių ir dvasininkų - yra daug gėjų ir lesbiečių, kurie, nepaisant Bažnyčios, yra puikūs ir nuolankūs jos nariai. Kuo labiau krikščionių Bažnyčios juos priims ir mylės, tuo daugiau bus mokinių“, teigia P. Oestreicheris.