Tėvai dalinosi savo patirtimis ir patarimais – dauguma jų ragino vaikui leisti rinktis pačiam ir leisti patenkinti vaiko smalsumą bei norą. Tačiau buvo ir kitokių, griežtesnių nuomonių, pasisakančių už didesnę kontrolę, neleidžiant vaikui pasirinkti patiekalų, kurių šeima dėl savo įsitikinimų nevalgo.
Nusprendėme pasikonsultuoti su gydytoja dietologe psichoterapeute Rasa Audickiene, kuri į situaciją pažvelgė iš skirtingų profesinių kampų. Ir kaip gydytoja, dirbanti su mitybos problemomis bei klausimais, ir kaip psichoterapeutė, galinti giliau žvelgti į žmogaus emocinį pasaulį, etines ribas.
Gydytoja įspėja, kad vegetariška ir veganiška mityba, ypač nebrandžiame amžiuje, gali vesti prie labai pavojingų sutrikimų, o neturint gilių žinių su žaliavalgyste, anot jos, galima net labai rimtai susižaloti. Todėl Rasa Audickienė šeimas, kuriose puoselėjama tokia mityba, ragina ateiti ir pasikalbėti su specialistu. Tačiau nepaisant visko, ji teigia, kad vaikų pasirinkimus, nepriklausomai nuo jų amžiaus, reikia gerbti. Nesvarbu, tai būtų mėsos atsisakymas visavalgėje šeimoje ar mėsos troškimas – veganišką mitybą propaguojančioje šeimoje.
– Ar praktikoje susiduriate su vaikais, kurie praktikuoja vegetarišką, veganišką mitybą?
– Taip, tenka dirbti su paaugliais, kurie pradeda atsisakyti tam tikrų produktų: mėsos, pieno produktų, žuvies. Dažniausiai tai būna valgymo sutrikimo pradžia, nes jie nori numesti svorio.
Tai klaidingos informacijos, kurią perskaitė internete, pasekmė. Dėl etinių priežasčių nevalgančių gyvulinės kilmės produktų vaikų sutinku ypač retai, dažniausiai tai būna dėl tėvų pasirinkimų, ne vaikų.
– Koks jūsų kaip gydytojos dietologės santykis su tokia mityba?
– Kai kreipiasi suaugusieji ar paaugliai, tai priimu labai tolerantiškai. Kiekviena mityba yra mityba, svarbiausia, kad ji neturėtų neigiamų pasekmių dėl mitybos nepakankamumo. Ir labai gerai, kad kreipiasi pas gydytoją dietologę, nes tikrai reikia žinių, kad vegetariška ar veganiška mityba būtų subalansuota ir maistinga. Tokias žinias tikrai galima gauti pas gydytoją ir verta pasikonsultuoti, kad išvengtų neigiamų pasekmių.
Labiausiai mane gąsdina žaliavalgystė, nes neturint žinių, kaip susirinkti reikalingas maistines medžiagas, galima rimtai susižaloti. Vaikams ir paaugliams niekada nerekomenduoju rinktis šios mitybos. Bet, kaip minėjau, dažniausiai tai jau būna asmenys, sergantys valgymo sutrikimu, ir gydymas būna platesnis.
– Jei pora pati maitinasi vegetariškai ar veganiškai, sakykime, dėl etinių priežasčių, kaip manote, kaip reiktų išspręsti į pasaulį atėjusio vaiko mitybos klausimą? Juk tikriausiai šiuo atveju tai – gan sudėtinga tema.
– O, tai labai sudėtinga tema. Ir šeimoje gali iškilti labai daug kivirčų.
Dažniausiai vegetariškos ar veganiškos mitybos laikosi vienas iš sutuoktinių. Taip ir įvyksta nesutarimai. Kai abu tėvai maitinasi vienodai, tuomet, dažniausiai ir vaikas būna pratinamas prie šeimos mitybos. Taip kyla grėsmė vaiko sveikatai nesusirinkti reikalingų maisto medžiagų, dėl to gydytojos dietologės konsultacija visai šeimai yra būtina.
– Esate ne tik gydytoja dietologė, bet ir psichoterapeutė. Kaip iš šios pozicijos jums atrodo – kada vaikas pats gali pasirinkti savo mitybos ypatumus? Ar tėvai gali nuspręsti, ką vaikas valgys? Kada vaikas apskritai įgalus visaverčiai tai pasirinkti?
– Vaikas nuo pat gimimo turi teisę pasirinkti, kada ir kiek jam valgyti. „Žindymas pagal reikalą“. Ši frazė tikrai yra svarbi. Ir prasidėjus primaitinimui, būtina laikytis tokių pareigų pasiskirstymo: tėvai sprendžia, kada, kur ir ką valgys, o vaikas – ar valgys ir kiek valgys.
Deja, šių pareigų pasiskirstymo šeimose pasitaiko labai retai. Vaiko intuityvus valgymas būna sugriautas ir prasideda emocinis valgymas. Dažniausiai vaikai yra permaitinami arba „užkišami“ užkandukais, nes didžiausia tėvų baimė – alkanas vaikas. Taip vaikas išmokomas nepaisyti savo kūno pojūčių ir valgyti daugiau nei nori.
– Ar vegetariška, veganiška mityba vaikams gali būti nerizikinga?
– Tai priklauso, ar ši mityba bus subalansuota ir maistinga. Dažniausias variantas, kad maisto papildų vis tiek prireikia, kad palaikytume normalias organizmo funkcijas. Dėl to tėvų sąmoningumas ir maistingos mitybos žinios yra labai svarbios. Ir labai tikiuosi, kad tos žinios ne tik iš interneto, nežinomų šaltinių, bet ir gydytojų.
– Ar įmanoma tokiu atveju suteikti vaikui visavertę mitybą? Į ką reiktų atkreipti dėmesį vaikus maitinant vegetariškai ar veganiškai, gal kažką kompensuoti papildais ir panašiai, gal dažniau atlikti tam tikrus tyrimus?
– Žinoma, kad tokius vaikučius reikia stebėti – kaip, beje, ir kitus vaikus (šypsosi). Svarbiausias rodiklis – svoris ir ūgis. Jei nebus pakankamas baltymų, vitaminų ir mineralų kiekis, vaiko augimas sustos. O tai jau raudona vėliavėlė, ir vaikui jau būtina gydytojo dietologo pagalba.
Dažniausiai bus paskirti baltyminiai specifiniai mišiniai, kuriuose yra daug reikalingų maisto medžiagų. Ne paslaptis, kad vienas dažniausių elementų, kurio trūksta, yra geležis. Ir ne tik hemoglobiną tikrinti dėl anemijos reiktų, bet būtina pasidaryti ir feritiną, pasitikrinti geležies atsargas.
Jei atvirai, laikantis nesubalansuotos mitybos kyla visų vitaminų ir mikroelementų trūkumo grėsmė. Taip pat gali išsivystyti mitybos nepakankamumas dėl baltymų trūkumo. Kiekvienas atvejis individualus, nes kiekvieno vaiko mityba individuali. Pagalba, tyrimai taip pat individualūs.
Dėl to dar kartą pasikartosiu – tėvų sąmoningumas svarbiausias: atvesti pas gydytoją, kad pasvertų, pamatuotų, individualiai paskirtų reikalingus tyrimus ir paskirtų papildus, jei jų reikia. Bet šioje vietoje klausimas – ar tuomet tikrai ši mityba yra geriausia, jei tenka rinktis papildus?
– O jeigu šeima, kuri maitinasi vegetariškai, susiduria su vaiko noru gyvulinės kilmės produktams, sakykime, mėsai – ką rekomenduotumėte tokiu atveju?
– Gerbti vaiko nuomonę, kad ir kiek jam metų. Jei tėvams per šlykštu, nemalonu liesti mėsą – tegul vaikas pats tai daro.
Labai dažnas variantas, kai vaikas nueina į svečius, būna pietų metas ir pateikiami kotletukai. Vaikas paragauja, jam patinka, grįžta namo ir paprašo kotletukų.
Kiekvienas iš mūsų turime teisę nuspręsti, ką norime ir ko nenorime valgyti. Nereikia bijoti, kad vaikas smalsus ir nori paragauti, pajausti. Tai labai geros savybės. Jei mes to neleisime, kontroliuosime, nesilaikysime realistinių ribų, vaiko baziniai emociniai poreikiai liks nepatenkinti ir taip pakenksime vaiko psichinei sveikatai.
– Yra vaikų, kurie tiesiog patys neturi potraukio mėsai, nors šeimoje visi maitinasi visavalgiškai. Ar tokiu atveju reiktų vaiką įkalbinėti, gal net versti jį valgyti mėsą?
– Šiuo klausimu nedaryčiau katastrofos. Vien mėsos atsisakymas žalos nepadarys, jei bus valgoma žuvis, pieno ir kiti produktai, kurie ją pakeičia. Kaip sakiau, visi turime teisę rinktis, ką valgyti realistiškose ribose. Bet šį procesą stebėčiau kaip vanagas – vegetarizmas labai dažnai būna valgymo sutrikimo pradžia. Tėvai pradžioje labai džiaugiasi, kad vaikas pradeda „sveikiau“ maitintis, bet tik iki tos akimirkos, kai pas gydytoją pasisveria pažymai į mokyklą ir pamato, kad per metus nukrito 6 kilogramai.
– Ko apskritai tėvai turėtų mokyti savo vaikus mitybos klausimu? Šiais laikais gausu ne tik nutukusių vaikų, bet ir vaikų, kurie nuo jauno amžiaus tėvų įtraukti į dietų laikymosi pinkles. Kur tėvams nepadaryti klaidos, ką akcentuoti ir kokių esminių dalykų išmokyti?
– Labiausiai norėtųsi, kad tėvai nesugadintų vaikų intuityvaus valgymo ir nepermaitintų nuo gimimo. Per didelis baltymų kiekis pirmais keleriais metais gali palikti ilgalaikes pasekmes vaiko medžiagų apykaitai. Pasikartojame (šypsosi).
Tėvai atsakingi, kur, kada ir ką pateikia valgyti (pagal vaiko amžių), vaikas – ar valgyti ir kiek valgyti. Baisu, kad vaikas praleido pietus? Mokytis išbūti su nerimu, o ne lakstyti su bananu iš paskos. Patikėkite savo vaikais, patikėkite jų kūno pojūčiais ir leiskite rinktis. Jei bus per daug kontrolės – vaikams tai tik bus blogiau.
Jokių kalbų prie stalo, kad vienas ar kitas maistas nesveikas ar blogas. Visas maistas yra maistas. Jis gali būti daugiau maistingas arba mažiau.
Nekomentuokite savęs garsiai prieš veidrodį, kad reikia numesti svorio ar dar kitaip pakeisti kūno formas. Visi šie dalykai skatina ne tik valgymo sutrikimus, bet ir nutukimą. Mes esame vertingi tokie, kokie esame.
