Pirmieji margučiai – kraujo spalvos

Kaip pasakoja profesorius, mūsų tauta iki nūdienos yra išlaikiusi labai archajiškus jų raštus – tuo galima įsitikinti peržiūrėjus muziejuose saugomus margučius.

„O jų kolekcijas, siekiančias XIX a. pabaigą, sudarinėjo pirmasis Kauno miesto muziejaus direktorius dailininkas Tadas Daugirdas, garsusis etnografas Balys Buračas, Lietuvių mokslo draugijos, vadovaujamos Jono Basanavičiaus, nariai. Įvairių tautų kosmogoniniai mitai, etiologinės sakmės aiškina apie pasaulio atsiradimą iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Kiaušinis – kosminio embriono simbolis. Paukštis atnešdavo žmogui pavasarį – išsigelbėjimą nuo šalčio ir bado. Todėl jis buvo sudievintas, laikytas žmonių geradariu, tapo genčių totemu.

Senosios Europos mitologijoje, kaip teigia jos tyrinėtoja, įžymioji archeologė Marija Gimbutienė, deivė Paukštė buvo viena iš svarbiausiųjų. Pirmąjį pavasarį rastą kiaušinį senovės žmonės aukodavo personifikuotoms gamtos jėgoms, atbundančioms naujam gyvybiniam ciklui. Jis būdavo dažomas raudonai – kraujo ir ugnies spalva. Ir pažymimas paukščio pėdelės ženklu“, – pasakoja žymus etnologas.

Libertas Klimka

Kaip aiškina L. Klimka, žinias apie pasaulį bei gamtoje vykstančius virsmus žmogus visados stengdavosi perduoti ateinančioms kartoms. Tačiau kol nebuvo rašto, reikėdavo pasitelkti meno formas, kurios padėdavo ateinančioms kartoms perduoti sukauptą informaciją. Taip ir atsirado simboliai, kurie kiekvienas turėjo savo prasmę.

„Tautų, kurių kultūra pasižymi tradicijų perimamumu, liaudies mene tikėtina rasti archajiškojo pasaulėvaizdžio reliktų. Toks yra tautodailės semantinių tyrinėjimų tikslas. Per ilgus šimtmečius užsimiršo pirmapradė ženklo ar ornamento prasmė. Tačiau margintojas puikiausiai prisimena ir atkartoja tai, ką matęs vaikystėje iš savo senelių. Pasaulis pažįstamas išskiriant įvairių jo objektų prieštaringas savybes, vadinamąsias antinomijas. Mitinė sąmonė operuoja priešpriešomis: šviesu – tamsu, šilta – šalta, diena – naktis, aukštai – žemai, dangus – žemė“, – aiškina etnologas.

Pirmiausia margutį juosta perskirdavo pusiau

Kaip aiškina profesorius, margindami kiaušinius lietuviai visada atlikdavo pirmąjį, šiais laikais dažnai užmirštamą, žingsnį – padalindavo kiaušinį kokio nors ornamento juosta pusiau. Pastaroji neretai susidėdavo iš paukščio pėdelių – nebūtina vaizduoti visą dievybę, pakanka jos ženklo, aiškina profesorius.

„Tai begalinė juosta, einanti ir einanti aplinkui: juk pavasaris su paukščiais sugrįžta kasmet. Dar ši skirianti juosta sudaroma iš spinduliukų pusapskritimių. Galima manyti, kad tai tekančios ir besileidžiančios Saulės simboliai. Jų nenutrūkstanti seka perteikia bėgančio laiko idėją. Diena po dienos, metai po metų… Tai ciklinė laiko samprata, būdinga žemdirbiškos kultūros tautoms. Taigi laiko juosta margutį dalija pusiau. Viršuje dangus, jame turi būti dienos saulė. Apačioje – požemio marios, kuriomis, pasak mitologinių įvaizdžių, saulė kiekvieną naktį plaukia laiveliu į rytus.

Dažnai abi saulutės vaizduojamos ne tik iš spindulių, bet dar apsuptos dantytais, taškuotais ratais. Pastarieji – suartos, įdirbtos ir rasos lašeliais apšlakstytos dirvos simbolis. Dieninė saulė glosto ją šiluma, naktinė – palaisto rasa. Margučio dalijimą į dieną ir naktį patvirtintų paprotys pirmąją šv. Velykų dieną daužti tik smailųjį kiaušinio galą, antrąją dieną – ir bukąjį. Jeigu kiaušinis apvedamas juosta išilgai, lieka nemaža vietos jo šonuose, kur gali tilpti jau didesnis ženklas“, – pasakoja jis.

Vaizduojama ir saulė, ir žaltys

Seniausiuose margučių pavyzdžiuose galima rasti ir su saule susijusius simbolius: žaltį su saulės karūna, saulės vežimą, pasaulio modelį (tai, kas yra „po saule“), lygiadienių (ar saulėgrąžų) opozicijos ženklą.

„Ir, žinoma, rasime Pasaulio medį, atspindintį mitinės Visatos tridalę vertikaliąją struktūrą. Jos dalis jungia žaltys, išreiškiantis gamtos vieningumą. Geltona karūna, pomėgis šildytis atokaitoje įsliuogus medin – visa tai artina jį prie saulės. „Užmuši žaltį, Saulė tris dienas verks, nepatekės“, – taip sako lietuvių patarlė. Antra vertus, žaltys – požemio gyvūnas, besislepiantis po medžio šaknimis. Štai kodėl jis vyniojasi įvairių tautų legendose apie gyvybės medį, pražydusį lelijos žiedais – pažinimo vaisiaus simboliais“, – aiškina L. Klimka.

Indoeuropietišką proistorę, sako profesorius, mena saulės vežimo įvaizdis.

„Jį traukia dvyniai žirgai Ašvieniai, jiedu suka ir kasmetinį saulėgrįžos ratą. Šio rato keturias pozicijas matome pasaulio modelio ženkle: tai saulės kraštinės tekėjimo ir laidos padėtys saulėgrįžų metu – per šv. Kalėdas ir Kupolių šventę. Kalendorinę prasmę galima įžvelgti lygiadienių opozicijos ženkle: laiko „kasa“ galėjo kitados simbolizuoti mėnesius. Tarp lygiadienių arba saulėgrįžų jų telpa šeši. Dažnai velykinio kiaušinio šonai išmarginti aštuoniais apskritimukais ar diskais. Tarkime juos reiškiant aštuonis šiltuosius žemės ūkio darbų mėnesius.

Nelengva iššifruoti, ką turėjo galvoje žmogus, išbrėžęs pirmąjį ženklą ant aukojimui skirto kiaušinio. Viena tikra, kad tai jam tuo metu buvo svarbiausia… Pakartoję vašku ar peiliuko rėžiu šį simbolį, tarsi prisiliečiame prie to tolimo laiko, sustingusio ties tautos istorijos ištakomis, tarsi nutiesiame tiltą per kartų kartas ir šimtmečius“, – teigia etnologas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)