Kaip žinia, Turkija yra ne krikščioniška šalis, kurioje Velykos joje tiesiog žinomos kaip margučių šventė, vadinama Paskalija. Pašnekovė pasakojo, kad vietiniai turi į Velykas panašią šventę, vadinama Nevruz, kurią švenčia ne itin.
„Mūsų Velykos Turkijoje yra persmelktos stipriu apelsinmedžių kvapu ir, žinoma, saulėtu bei jau gana šiltu oru”, - DELFI pasakojo Giedrė.
Įkūrė bendruomenę
Pašnekovė pasakojo, kad atvykus į svetimą šalį Velykas yra tekę švęsti ir su kaimynais. Tokią patirtį Giedrė vadina labai įdomia: svečiai buvo sužavėti lietuviška tradicija marginti kiaušinius su svogūnų lukštais. Ne mažiau kitus žavėjo ir lietuvės specialiai tai progai pagaminti valgiai.
Kalbėdama apie tai, kaip vietiniai gyventojai švenčia Velykas, moteris paminėjo deginamus laužus ir taip suprantamą griausmingą pavasario atėjimą. Tiesa, tokia tradicija nėra paplitusi visoje šalyje, kai kuriuose regionuose ji draudžiama dėl politinių priežasčių.
Besidairydama Antalijos regione gyvenančių lietuvių, Giedrė sugalvojo suburti bendruomenę.
„Siekiant išsaugoti ir tęsti šeimos ir kalendorinių švenčių tradicijas ypatingas dėmesys skiriamas Šv. Kalėdoms, Šv. Velykoms. Suaugusieji ir vaikai noriai dalyvauja labdaringose akcijose rengiamose tiek Lietuvoje, tiek Turkijoje.”- DELFI sakė pašnekovė.
Vienas iš bendruomenės prioritetų yra vaikų kultūrinės savimonės ugdymas ir lituanistinis švietimas. Alanijos mieste veikia šeštadieninė mokyklėlė ,,Vaivorykštė”. Ją lanko 10 vaikų : nuo 2 iki 8 metų amžiaus.
Pasak G. Vilkaitės-Bursoy, bendruomenei taip pat svarbu reprezentuoti savo šalį Turkijoje, supažindinti visuomenę su lietuviškomis tradicijomis, kultūra, menu, todėl skatinamas bendradarbiavimas su įvairiomis nevyriausybinėmims organizacijomis, palaikomas artimas ryšys su Lietuvos Respublikos Ambasada Turkijoje.
Gamina šaltibarščius
Moteris pasakojo, kad su Antalijos regione gyvenančiais lietuviais iš pradžių Velykas švęsdavo kieno nors namuose, vėliau, dėl žmonių gausos bandydavo sutilpti į vieną iš restoranų.
„Bet, ko gero, smagiausiai Turkijoje jas švenčiame pastaruosius trejus metus, kai visame Antalijos regione gyvenantys lietuviai renkamės Alanijoje prie Viduržemio jūros, vaišinamės savo pasigamintomis vaišėmis”, - DELFI pasakojo moteris.
Lietuvė sunkiai įsivaizduoja tokią progą be savo šalies įprastų šventės patiekalų: burokėlių arba baltos mišrainės, žuvies, daržovių užtepėlių. Neatsiejama tradicija taip pat yra skanauti pagamintus šaltibarščius.
Tiesa, pastaruosius aplinkiniai vertino itin įtariai, teigdami, kad jiems tai primena pažįstamą patiekalą – šaltą jogurto sriubą su agurkais. Tačiau ilgainiui moters sutuoktinis tai pamėgo ir dažnai užsisako jų, kai vieši Lietuvoje.
„Mūsų turkiškos antrosios pusės jau taip pamėgo šią šventę ir, pavasariui atėjus, domisi, kada gi ta pavasario šventė, kai pusryčiai trunka visa dieną”, - pasakojo Giedrė.
Pirmos Velykos – su liūdesiu
Septynerius metus Stambule gyvenanti Lina Canatar pasakojo, kad pirmosios Velykos svetimoje šalyje jai buvo ypač liūdnos.
„Nebuvo lietuvaičių draugių, šeima buvo toli, buvome tik mes abu su vyru. Tada nedažiau nei kiaušinių, nei ruošiau vaišių, tik stengdavausi užmiršti liūdesį ir ilgesį, kai visi Lietuvoje ar kitur, tuo metu yra su savo artimaisiais“, - ne pačias linksmiausias dienas prisiminė pašnekovė.
Tiesa, kartą Velykas svetimoje šalyje ji šventė su kitomis lietuvėmis. Kartu su jomis ji dažė kiaušinius, ruošė vaišes, tačiau artimųjų ilgesys darė savo.
„Buvo puiki šventė, bet man vis tiek labai trūko šeimos Lietuvoje. Tad, nuo pernai metų su tėvais sugalvojome naują tradiciją – Velykas Turkijoje“, - apie rastą išeitį pasakojo L. Canar.
Dekoracijų Turkijoje neperka
Moteris pasakojo, kad atsiradę daugiau ruošos darbų jos nevargina ir ji su didžiausiu malonumu juos atlieka.
„Paprastai, šeštadienį nuo ryto sukuosi virtuvėje, dažome kiaušinius, gana skurdžiai, bet vis tiek puošiame namus dekoracijomis“, - DELFI kalbėjo moteris.
Dekoracijas L. Canar apibūdino skurdžiomis, nes Stambule rasti tinkamų yra gana sudėtinga. Tad, teko pasitenkinti iš Lietuvos atvežtais rankų darbo puoštais kiaušiniais, keliomis žvakėmis ir gėlėmis.
Kiaušinius dažo svogūnų lukštais
Kalbėdama apie kiaušinių dažymą, moteris pasakojo, kad šis procesas yra didžiausia pramoga jos sutuoktiniui ir sūnui. Šeima visada pasirenka svogūnų lukštų margino būdą.
„Pernai su tėvais nėjome į bažnyčią, nežaidėme žaidimų, tiesiog bendravome, daužėme kiaušinius, skanavome gerybes iš Lietuvos. Vakare visa šeimyna nuėjome į restoraną pavalgyti tradicinių turkiškų valgių. O antrą Velykų dieną tiesiog tyrinėjome Stambulą“, - sakė L. Canar.
Nereikia derinti tradicijų
Už turko ištekėjusi Lina minėjo, kad su kitataučiu vyru net nemėgina derinti skirtingų tradicijų.
„Mano vyras musulmonas, jų šventės visiškai skirtingos, todėl niekada nesutampa su lietuviškomis šventėmis, todėl nevyksta konfliktų, kur, su kieno šeima švęsime“, - pasakojo pašnekovė.
Stambule gyvenanti moteris teigė, kad turkų šventes leidžia su vyro šeima, o lietuviškas – visada su jos.
