Rimta sveikatos problema
Kai kurie kraudami prekes į krepšelį galbūt net nesusimąsto, kad turi elgesio sutrikimą, pasireiškiantį kaip nenumaldomas poreikis pirkti dažniausiai visiškai nereikalingus daiktus ir sukeliantį pačiam žmogui bei jo artimiesiems nepageidaujamas pasekmes. Kaip aiškina gydytoja psichoterapeutė Rūta Kažimėkienė, tokio pirkimo epizodas prasideda įtampos periodu, kuris pereina į nesugebėjimo atsispirti pagundai pirkti būseną bei baigiasi palengvėjimu atlikus veiksmą.
„Šio sutrikimo klasifikacija vis dar nėra nusistovėjusi – skirtingos psichiatrų tradicijos skirtingai interpretuoja oniomanijos prigimtį. Vieni ją sieja su obsesiniais-kompulsiniais, kiti – su impulsų kontrolės ar potraukių sutrikimais“, – aiškina gydytoja.
Kaip aiškina psichologas Paulius Rakštikas, malonumą patiriame daugybe skirtingų būdų ir vienas jų – perkant, vartojant, džiaugiantis kokiu nors gautu daiktu ar prizu. Tokį džiaugsmą patirti yra normalu, tačiau kai šio malonumo, sąmoningai ar ne, pradedame siekti per dažnai ir per didele apimtimi, kaip pabrėžia jis, – vaikantis greito būdo sunkiau pakeliamas emocijas užgožti malonumu, tuomet tai tampa rizika.
„Manau, kad visi esame patyrę tiek tinkamo apsipirkimo džiaugsmą, tiek išlaidavimo kartėlį – visa tai normalu, nes kaip vartotojai esame veikiami daugybės stimulų ir profesionalių triukų. Tačiau nuo to problemos savaime neatsiranda, nes jos pasireiškia nuo nevaldomo pasikartojimo. To ženklai apsipirkimo atveju būtų pirkimas ne pagal savo galimybes, išlaidavimo slėpimas nuo artimųjų, daug laiko parduotuvėse leidimas be aiškaus tikslo, vartotojiškumas tose srityse ar apimtyje, kokio anksčiau nebuvo, skolinimasis ne pirmo būtinumo prekėms ir panašiai“, – sako jis.
Sutrikimo požymiai
Pasak specialistės, yra keletas požymių, galinčių padėti identifikuoti šį sutrikimą. Pirmiausia, tokie žmonės beveik kasdien jaučia stiprų norą ką nors nusipirkti. Pavyzdžiui, net ir mažiausias smulkmenas, tokias kaip nukainotas indų ploviklis, nors namuose jo atsargos dar nepasibaigusios.
„Šie nedideli, bet nereikalingi pirkiniai rodo nesugebėjimą kontroliuoti išlaidų. Bet gana dažnai tai būna kur kas rimtesni pirkiniai nei lūpdažis ar dar viena nagų dildė. Atlikti tyrimai rodo, kad moterys dažniausiai „svaiginasi“ tokiais pirkiniais kaip rūbai, avalynė, kosmetika, papuošalai, kelionės. Vyrai gi užsiima rimtesniais reikalais – elektronikos prekėmis, buitine, sodo-daržo įranga, automobiliais.
Priklausomi žmonės jaučia stiprų norą pirkti ir ignoruoja galimas neigiamas pasekmes, pradedant barniais namuose ir baigiant rimtomis finansinėmis problemos, galinčiomis nuvesti į bankrotą, jei nenustos išlaidauti. Jei negali apsipirkti, šie žmonės būna irzlūs, nerimastingi“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Psichoterapeutė išskiria ir dar vieną svarbų požymį – teigiamos emocijos apsipirkinėjant, kurios padeda sumažinti įtampą. Vis dėlto, euforiją netrunka palydėti kaltė ir gėda.
„Gera nuotaika apsipirkus skatina kartoti tokį elgesį ir taip patenkame į uždarą ratą. Apsipirkus ir patiriant malonumą smegenyse išsiskiria neuromediatorius dopaminas, kuris taip pat vaidina svarbų vaidmenį psichoaktyvių medžiagų vartojime, priklausomybėje nuo lošimų.
Nepaisant pagerėjusios nuotaikos ir atslūgusios įtampos apsipirkus, po kurio laiko pradedama graužtis, kad nepavyko susivaldyti, kad ir vėl teko išleisti pinigus, vėl kyla daug nemalonių jausmų, tokių kaip kaltė ir gėda“, – sako R. Kažimėkienė.
Dar vienas požymis – bandymas slėpti šią priklausomybę nuo artimųjų. Kaip aiškina pašnekovė, paišlaidavus kyla konfliktai šeimoje, todėl slepiami pirkiniai, slepiamos sąskaitos, į parduotuvę stengiamasi vykti be kitų asmenų.
„Kai partneriai ar kiti artimieji pastebi, kad namuose rikiuojasi neišpakuotų pirkinių maišelių eilės, didėja net nedėvėtų rūbų skaičius, kai pradeda trūkti pinigų paskolai apmokėti ar mokesčiams ir pajuntamos elgesio pasėkmės – pradeda augti įtampa. Konfliktai šeimoje gali kilti tiek dėl nereikalingų pirkinių, tiek dėl finansinių problemų, ar dėl ilgų valandų, praleidžiamų apsipirkinėjant tiek fizinėse, tiek internetinėse parduotuvėse. Jeigu tai mato šeimos nariai, draugai ar kolegos – reiškia problema jau pažengusi“, – pabrėžia gydytoja.
Šios priklausomybės kamuojami žmonės taip pat pasižymi daugybiniais bandymais atsikratyti apsipirkinėjimo. Neretai žada artimiesiems pasikeisti, bet tokius pažadus lydi nesėkmė.
„Priklausomas nuo apsipirkinėjimo žmogus apleidžia kitas buvusias mėgiamas ir svarbias veiklas ir visą dėmesį ima skirti vaikščiojimui po prekybos centrus, parduotuves, naršymui po internetines parduotuves. Jeigu jau bando sustoti, bando atsikratyti šio įpročio, reiškia pats žmogus suvokia, kad tai yra problema, tačiau nebesugeba savęs kontroliuoti. Tai jau yra aiškus signalas, kad bėda rimta ir reikalinga profesionali pagalba“, – pasakoja specialistė.
Moterų liga?
Vis dėlto, kaip pastebi psichoterapeutė, sudėtinga nusakyti skaičių žmonių, kurie turi šią priklausomybę. Taip yra todėl, kad sunku nustatyti ribą tarp patologinio ir socialiai priimtino elgesio. Taip pat, kaip aiškina ji, žmonės nesikreipia pagalbos, nes nepakankamai žino apie šią priklausomybę, todėl ir jos mąstą nustatyti sudėtina.
„Tyrimai rodo, kad 8–16 proc. žmonių turi problemų dėl pernelyg didelio ar nekontroliuojamo pirkimo. Labiau specializuoti klinikiniai tyrimai pateikia kur kas mažesnius skaičius: 3 proc. suaugusių ir 8 proc. jaunų Europos žmonių turi priklausomybę nuo apsipirkimo, kuri gali būti laikoma patologine, t. y. rimtai paveikiančia nuo jos kenčiančių žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, JAV kompulsyvaus pirkimo paplitimas svyruoja nuo 2 proc. iki 12 proc. ir daugiau.
Be sunkių priklausomybės nuo apsipirkimo atvejų, apie 30–50 proc. gyventojų turi išlaidų savikontrolės trūkumų arba per daug perka. Europos ataskaitos duomenimis, 33 proc. suaugusiųjų ir 46 proc. Europos jaunimo turi nedidelių ar vidutinio sunkumo problemų dėl priklausomybės nuo apsipirkinėjimo arba nepakankamos finansinės savikontrolės“, – statistika dalijasi pašnekovė.
Gydytoja pateikia ir įdomų faktą. Pasak jos, didėjant žmonių amžiui, mažėja nuo apsipirkimo priklausomų asmenų skaičius.
„Siekiant paaiškinti dažnesnį jaunų žmonių priklausomybės nuo apsipirkimo paplitimą įrodyta, kad jaunesni žmonės gimė ir augo vis labiau vartotojiškoje visuomenėje ir nuo pat gimimo patyrė reklamos ir rinkodaros poveikį. Priešingai, labai neįprasta, kad priklausomybės nuo apsipirkimo problemų turėtų vyresni nei 65 metų žmonės“, – aiškina R. Kažimėkienė.
Psichoterapeutė, kalbėdama apie žmones, kuriems dažniausiai pasitaiko šio tipo priklausomybė, pirmiausia žvelgia į moteris.
„Nuo pat pradžių, kai buvo pastebėta ši problema, o tai įvyko XIX a. pabaigoje, tai buvo laikyta išimtinai moterų liga. Ir dabar nedaug kas pasikeitė. Laikoma, kad apie 80 proc. kenčiančiųjų nuo šio sutrikimo yra moterys. Iškelta įvairių hipotezių, aiškinančių šiuos skirtumus. Pavyzdžiui, kad žmonėms lengviau išsivysto priklausomybė nuo elgesio, kurį jie kartoja, o didžiąją pirkinių dalį iki šiol namams parūpina moterys.
Kadangi apsipirkimas nemažai daliai moterų yra viena iš įprastinių veiklų, jis lengvai tampa „pabėgimu“ nuo sunkių emocijų ar kitų problemų ir galiausiai virsta priklausomybe. Kitos teorijos aiškina, kad moterų apsipirkinėjimai dažniausiai susiję su „grožio kulto“ prekėmis – rūbais, batais, kosmetika, papuošalais ir kad pradinę įtaką daro bendras reklamų, žiniasklaidos, socialinės žiniasklaidos fonas“, – aiškina psichoterapeutė.
Ar kalti marketinginiai triukai?
Atsiranda manančių, kad vartotojiškos visuomenės aplinkoje dėl tokių priklausomybių ir perdėto išlaidavimo, neleidžiančio sutaupyti ir griaunančio žmogaus psichologinę būseną ir santykį su aplinkiniais kalti marketinginiai prekybos įmonių triukai. Akivaizdu, kad įvairios reklamos, skatinančios pirkti, įkyriai į akis lendančios parduotuvių vitrinų iškabos, skelbiančios didžiules nuolaidas, ar reklaminiai skelbimai įvairiuose internetiniuose puslapiuose gali paskatinti pirkti.
Tačiau psichologas P. Rakštikas pataria neskubėti savo bėdų priežastimi laikyti aplinkos. Pasak jo, taip tik gyvensime nuolat pikto ir nepatenkinto bumbeklio gyvenimą. Vis dėlto, kaip pastebi jis, aplinka mus veikia, o jeigu žmogus mažiau atsparus – veikia stipriai.
„Bet juk mes nekaltiname saulės, kad ji šviečia, tiesiog žinome, kad be apsaugos priemonių į ją negalima žiūrėti – apaksime. Taip apsauga tampa akiniai, kremai ir visa kita, kas naudojant tai, leidžia šia saule mėgautis. Panašiai ir su reklamomis – jei esame sąmoningi, jaučiame kokius mūsų poreikius, motyvus ir lūkesčius jos skatina, galime žaismingas jas tyrinėti, o ne tapti jų vergais“, – sako jis.
Todėl jis siūlo išbandyti žaidimą: viską, ką pastebite aplink (stendai, iškabos, afišos, reklamos ir kt.) pasitikite su klausimu sau: kokį poreikį manyje tai skatina? Nebūtinai sužinosite, ko tiksliai norėjo reklamos kūrėjai, bet svarbiau yra atrasti ką tai skatina jums.
„O tuomet dar galite įvertinti tai 10 balų skalėje (nuo 1 – manęs tai nejaudina iki 10 – stipriai traukia). Taip sukursite šiek tiek erdvės tarp reklamos ir savęs, identifikuojant poreikį ir jo stiprumą, bei su laiku aiškės kokioms žinutėms ir idėjoms esate mažiau atsparūs. Mažesnis atsparumas šiuo atveju ir yra mūsų sritis, kuri yra mūsų individuali rizika, pavyzdžiui, nusipirkti ko nereikia ar permokėti“, – pataria psichologas.
Kaip padėti sau ir artimiesiems?
R. Kažimėkienė aiškina, kad dauguma žmonių, turinčių šių problemų, nei ieško, nei sulaukia gydymo. Tie, kurie pradeda ieškoti pagalbos, dažniausiai tam ryžtasi tik po ilgų metų kančių, kai priklausomybė jau yra sukėlusi labai rimtų finansinių pasekmių ir pakenkusi santykiams su šeima bei socialine aplinka.
Anot jos, pirmas žingsnis pagalbos link yra atpažinimas, supratimas ir pripažinimas, kad turime priklausomybę nuo apsipirkimų. Jau vien įsisąmoninimas to, kas su mumis vyksta, gali turėti teigiamos įtakos ir padėti atlikti sekančius būtinus veiksmus.
„Antras žingsnis būtų sąmoningos pastangos apsaugoti save nuo dar didesnių finansinių nuostolių. Tam tinka patys įvairiausi būdai, pradedant grynųjų pinigų ir debetinių kortelių patikėjimu patikimam asmeniui ir baigiant kredito kortelių atsisakymu. Jei tai neįmanoma, bent jau patikėkite jas saugoti artimiesiems, neišsaugokite kortelių duomenų internetinės naršyklės sistemoje, kad negalėtumėte pasinaudoti kilus impulsui“, – pataria pašnekovė.
Be to, ji rekomenduoja neiti apsipirkti į parduotuves apėmus emocijoms, taip pat reikėtų eiti su palyda. Gydytoja aiškina, kad lygiai taip, kaip alkanam negalima pirkti parduotuvėje maisto, taip negalima ir eiti į prekybos centrą, kai jaučiama emocinė tuštuma, kurią norisi užpildyti.
„Būtinai kartu veskitės artimą žmogų – draugą, šeimos narį. Ir pirkite tik pagal iš anksto apgalvotą ir sudarytą pirkinių sąrašą, kad nepasiduotumėte pagundoms „akcija“, „trys už dviejų kainą“ ir panašiai. Venkite internetinių parduotuvių. Tai padaryti gali būti sunku, todėl teks riboti prie išmaniųjų ekranų leidžiamą laiką. Tiesiog paskirkite sau laiką, kada skaitysite naujienas, pavyzdžiui, ryte, 20 minučių, kol geriate kavą ir vakare – pusvalandį leisite sau panaršyti socialiniuose tinkluose, kad neatsiskirtumėte nuo draugų. Štai ir viskas“, – sako psichoterapeutė.
Specialistė pabrėžia – jei jau suprantame, kad esame priklausomi nuo apsipirkimų, kreipkimės pagalbos į specialistus: psichologus ar psichoterapeutus, susiraskime palaikymo grupę, pavyzdžiui, „anoniminiai apsipirkinėtojai“.
„Lietuvoje kol kas dar panašių grupių nesimato, tačiau anglakalbių – tikrai yra. Specialistai padės suprasti, kokios emocijos skatina pirkti, išmoksite jas atpažinti ir sau padėti sveikesniais būdais. Jei kartu pasireiškia depresija, nerimo ar valgymo sutrikimai, gydytojas gali paskirti gydymą medikamentais. Šalia to būtina ir šio sutrikimo atveju ypatingai veiksminga ir rekomenduotina psichoterapija“, – pabrėžia pašnekovė.
Psichologas P. Rakštikas priduria, kad reikėtų atsižvelgti ir į laiko suvartojimą, praleidžiant dalį savo dienos apsipirkinėjant. Laikas – brangus dalykas, kurį, taupant pinigus ir atsisakant pirkinių, taip pat reikėtų vertinti.
„Verta prisiminti, kad žmonės pirkdami praleidžia itin daug laiko, tad apeliuočiau ir į įsisąmoninimą, kad taip banaliai leidžiame neįtikėtinai daug savo gyvenimo laiko. Ar verta? Galbūt kaskart pajutus pirkimo potraukį tai gali būti priminimu atsigręžti į kokią nors malonią, bet jau pamirštą veiklą? Pomėgius, draugus, meną ar savo laiko skirti labdaringai veiklai?“, – retoriškai klausia jis.
