„Biržų duona“ Marketingo ir tvarumo vadovė Natalija Kurganovė papasakojo, kokių priemonių imasi Lietuvos verslai, įgyvendinantys tvarias idėjas ir su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriama šioje srityje.
Su kokiais pagrindiniais tvarumo iššūkiais aplinkosaugos srityje susiduria maisto pramonės įmonės?
Maisto sektorius yra be galo platus, tad nedrįsčiau suabsoliutinti iššūkių. Vienam verslui iššūkiu gali tapti maisto atliekų tvarkymas, o, tarkime, gyvulininkystės sektoriui – metano dujos. Turbūt daugelis įmonių susiduria su produktų, logistinių pakuočių tarša bei tvarumo ataskaitomis.
Pastebėjome, kad Lietuvoje įmonės skiria daug resursų ataskaitų ruošimui, nors neturi net tvarumo strategijos. Tokia skuba iš dalies kyla dėl ES reguliavimo, visgi norėtųsi, kad į šį žingsnį būtų žiūrima atsakingiau. Vien paruošta tvarumo ataskaita nepadaro verslo tvariu. Dabar labai populiarėja „green wishing“ idėja – kai įmonės skelbia ne apie tai ką daro ar planuoja daryti artimiausioje ateityje, o apie tai, ką norėtų daryti.
Mes nuolat konsultuojamės su tvarumo specialistais, bet tebėra daug nežinios, kaip viskas turi būti. Kadangi tvarumas dar gana šviežia tema Lietuvoje, nėra aiškių jo reguliavimo taisyklių. Mes tik pernai išleidome pirmąją tvarumo ataskaitą, nors įmonę tvarumo keliu tikslingai vedame jau 6 metus. Iki šiol nebuvo sutartų aiškių gairių, kokia ta ataskaita turi būti. Kartais atrodo, kad patys sau rašome taisykles. Kita vertus, tvarumas ir yra apie mūsų visų pačių sąmoningumą. Taip pat pastaruoju metu randasi labai daug „tvarumo ekspertų“, tad iššūkis yra šioje gausoje atrasti išties gerą specialistą.
Kokios vyrauja pasaulinės tendencijos, kuriomis sekama Lietuvoje arba jos net lenkiamos?
Lietuva jau daugybę metų pirmauja depozito surinkimo srityje. Kitose šalyse butelių surinkimo sistemos taip efektyviai neveikia. Anksčiau įmonės buvo linkusios manyti, kad tvarumas yra sąnaudos, todėl stengėsi sumažinti investicijas į šią sritį. Visgi, šiandien diskusijų apie tai, kodėl reikia tą daryti, nebelieka – dabar įmonės koncentruojasi į tai, kaip valdyti tvarumo transformaciją. Vis dažniau įmonės įdarbina tvarumo specialistus, kalbama tvarumo lyderystės temomis.
Pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama apie vienalytę pakuotę, ką ir mes stengiamės pristatyti Lietuvoje. Smagu, kad mūsų šalyje jau nebeegzistuoja stigma pirkti į galiojimo pabaigą einančius produktus. Žmonės juos perka dėl skirtingų paskatų, bet tai vienareikšmiškai prisideda prie tvaresnio vartojimo.
2022 m. Oksfordo universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad mėsa, žuvis, vištiena ir pieno produktai yra mažiausiai tvarūs produktai, kuriuos galima gaminti ir vartoti. Liūdna, kad Lietuvoje niekaip neįsitvirtina veganiška mityba. Nors, atrodytų, kalbama šia tema nemažai, tačiau plačiajai auditorijai, deja, toks vartojimo įprotis formuojasi labai lėtai.
Tvarumas versle – brangus, kiek papildomų išlaidų už tai nugula ant vartotojų pečių?
Tarkime, jeigu mes pasistatome saulės jėgainę, tai nereiškia, kad dėl to pakelsime produktų kainas, kad atgautume investicijas. Esame sąmoningas verslas, puikiai suprantame, kad investicija atsiperka per laiką ir ne tokiais metodais. Natūralu, jog į tvarumą reikia papildomai investuoti, visgi, sakyčiau, labai didelė investicijos dalis nėra tik pinigai, ne mažiau reikšminga investicija yra į laiką ir intelektą. Kitaip tariant – būdus gauti tą patį rezultatą tik tvariomis priemonėmis už tą pačią kainą.
Žinoma, tai, kas susiję tiesiogiai su produktu (ingredientai, pakuotė), didina prekių savikainą. Nors mūsų patirtis rodo, kad įdėjus pastangų ir noro galima rasti tvaresnių sprendimų už tą pačią kainą.
Kaip žaliosios energijos vartojimas atsispindi verslo pasaulyje, galbūt kai kurie tik deklaruoja tai darantys, tačiau vis dar daugiausiai suvartoja taršių produktų?
Džiugina, jog žalioji energija jau yra populiari tema, kuri dar labiau išpopuliarėjo, deja, energetinės krizės dėka. Šiuo metu mūsų saulės parkas aprūpina 30% mūsų metinio elektros poreikio, o greitu metu diegsime dar vieną 550 kW saulės jėgainę. Taip atsinaujinančių šaltinių generuojamas srautas leis optimizuoti gamybos kaštus bei prisidėti prie iškastinio kuro naudojimo mažinimo pramonės sektoriuje.
Kaip vartotojas gali sužinoti, ar įmonė, kurios produktus perka – iš tiesų tvari?
Vartotojai turėtų patys domėtis ir gilintis. Klausti savęs, ar tvarumo deklaravimas – tik skambūs lozungai, ar realūs įmonės veiksmai?
Kokią dalį vidutinės įmonės išmetamo CO2 sudaro transporto priemonių emisijos?
To reikėtų teirautis ekspertų. Jeigu viena įmonė savo produkciją vežioja tik Lietuvoje, emisijos yra vienokios, jeigu eksportuoja po visą pasaulį – skaičiai labai skirsis. Keisti įmonės automobilių parką tvaresniu – ne visiems finansiškai prieinamas tikslas.
Kaip manote, ar investicijos į tvarumą maisto ir gėrimų pramonėje atsiperka ir per kokį laiką?
Manau, kad didelė dalis investicijų atsiperka, bet tam nėra nustatyto vieno laiko termino. Vienos investicijos atsiperka per 5 metus, kitos per 20. Visgi, reikia prisiminti, jog mes investuojame ne į tvarumą, mes investuojame į savo vaikų ir anūkų ateitį.