Atsitraukti nuo kasdienybės
Dvasininkas sako kad Kalėdų laikas yra puikus metas atsiminti žmogaus meilės beribiškumą, atleidimo ir padėkos svarbą. L. Braukyla mini, kad Kūčių vakaras ir netikintiems žmonėms yra jautrus ir gražus, tai yra išskirtinė proga metuose prisiliesti prie įtampų, neatleidimo, arba tiesiog prieiti ir nusišypsoti.
„Taip pat, jei tik įmanoma, sukalbėkime maldą prie Kūčių stalo, nueikime į šventąsias Mišias, bet jei ir neįmanoma, visada galima kalėdaičio laužymą pažymėti pokalbiu, apsikeisti geru žodžiu. Dar vienas svarbus dalykas – stengtis padovanoti tokią dovaną, už kurią negausime dovanos atgal. Popiežius Pranciškus šiemet ragina kukliau švęsti Kalėdas ir skirti pagalbą vargstantiems bei kenčiantiems Ukrainos žmonėms.
Patarčiau susirinkus vengti temų, kurios dažnai naudojamos kaip proga užsipulti kitą ir pademonstruoti savo galią – gerai, kad jau atkrito koronavirusas, tačiau apie politiką, religiją reikėtų kalbėti atsargiai. Galiausiai, siūlyčiau apsieiti be televizoriaus, bet skirti laiką vieni kitiems, pavyzdžiui, visiems kartu išeiti pasivaikščioti, kai pabos sėdėti prie stalo.
Apskritai, svarbu nepamiršti, kad Kalėdų prasmė yra krikščioniška, ir tai reiškia, kad bent trupinėlis tikėjimo skonio yra būtinas, kad ši šventė netaptų paprasčiausiu eiliniu šeimos susitikimu“, – pranešime žiniasklaidai kiek anksčiau kalbėjo dvasininkas.
Lietuvių išskirtinumas ir šventės karo kontekste
„Delfi rytas“ laidoje L. Braukyla papasakojo, kad būtent Kūčių vakarienė ir Kalėdaičio laužymas yra didelis išskirtinumas, kurį visame pasaulyje turi tik lietuviai ir lenkai: „Mes turime, ką pasauliui duoti. Todėl lietuviai ir veža kalėdaičius į Airiją, Norvegiją ir visur kitur. O tai labai gražiai pratęsia Šv. Mišios, kur kalėdaitį laužo ne du žmonės, kad susitaikytų arba atkurtų ryšį, o Dievas ir žmogus“, – dalinasi dvasininkas.
Vis dėlto, negalima pamiršti, kad Ukrainoje vyksta karas ir net džiugiausias akimirkas metuose ši realybė neabejotinai temdo. Visgi, K. Braukyla sako, kad Kalėdas čia ir karo alinamoje Ukrainoje švęsti reikia, rasti tą dovanų būdą, kuris prasmingas arčiausiai esantiems žmonėms:
„Taika, kurios taip trokštame, yra panašesnė ne į taiklų raketų smūgį, atkuriantį taiką. Ji panašesnė į kūdikį, yra labai trapi ir turi gimti, būti išsaugota, augti, būti perimama. Kažkuriuo metu turi konfrontuoti blogiui, būti sužeista, turbūt mirti ir prisikelti. Atsiveria visa ta istorija. Šitaip reikia švęsti, prisimenant, kad Dievas yra solidarus su žmonėmis, mes patys esame solidarūs su kitais žmonėmis ir turime pareigą prisiminti visą tą gelmę, ne tik paviršių, kurį labai gražiai, ironiškai parodo šių metų Kijevo eglutė“, – mintimis dalinasi Juozapo kunigų seminarijos klierikas.
Dvasininkas laidos žiūrovams ir visiems lietuviams linki savo namuose turėti prakartėlę, laužti kalėdaitį ir išnaudoti mums tradicijų duodamas progas: „Bažnyčia, kuri laukia žmonių, Dievas, kuris laukia žmonių, žmonės, kurie laukia žmonių – mes visi suprantame, kad mums ryšiui atkurti, statyti viską iš naujo reikia progos. Tad tą progą labai gerai išnaudoti, suprantant, kad nauja pradžia yra labai labai trapi kaip tas mažas kūdikis“.
