Kiek realūs šventiniai pažadai?
Kone visi nauji tikslai keliami nuo naujų metų ar pirmadienio. Psichologė, „Šaukštas proto“ įkūrėja Monika Kuzminskaitė sako, kad tai žmogui yra nedidelė išorinė motyvacija.
„Tai stumtelėjimas, kuris lyg ir pažada, kad geriau įsivykdys toks tikslas, kokį sau iškėlėme. Švenčių proga norisi kažko šventiškesnio, didesnio, tai dėl to per šventes dažniau sau žadame, – įvardija psichologė ir priduria, kad net įgarsinus ar užrašius sau keliamus tikslus, be pastangų jie netampa realybe. – Statistika siūlo skeptiškai žiūrėti į Naujametinius, ar per kitas šventes – čia įeina ir gimtadieniai, kitos reikšmingos datos, keliamus tikslus. Paprastai tokie tikslai nėra įgyvendinami, nes yra arba nerealistiški, arba per daug aptakiai įvardinti, ne konkretūs ir, maždaug, per 3–5 savaites jie tiesiog yra padedami į šoną“.
Kelti tikslus – būtina, tik palikite erdvės sau
Visgi pašnekovė sako, kad gerai įvardyti sau keliamą tikslą, tačiau tam nereikia laukti šventės, nes nesiejant tikslo su įvykiu, jis logiškiau ir racionaliau planuojamas. Būtent planavimo tikslumas, anot M. Kuzminskaitės, ir kelia didesnę tikimybę iš tiesų pasiekti užbrėžtą tikslą.
„Nieko blogo, jei per šventes paskelbiame, bet dabar geras metas dar sykį pasidėti savo tikslą prieš save ir jau jį padaryti konkretų“, – pataria psichologė.
Pašnekovė atvira – sau Naujametinių tikslų ji nekelia.
„Man atrodo svarbu suformuluoti ir išsikelti tikslą tada, kai jis yra aktualus ir atidėti iki Naujų metų nebėra gera praktika. Net atidėti iki ateinančio pirmadienio nėra gerai – tuo mes treniruojame atidėjimo įgūdį, kuris yra visai nereikalingas. Jei jau dabar man atrodo, kad kažką daryti yra svarbu, tai dabar ir reikėtų jį išsikelti“, – teigia M. Kuzminskaitė.
Venkite kraštutinumų
Planai ir sau keliamos rezoliucijos kartais žmogų įspraudžia į nepatogų „rėmą“, tad tikslo kėlimas ne visuomet naudingas ir psichologine prasme.
„Kaip ir moko visos gyvenimo būdo filosofijos, reikėtų balanso tarp abiejų kraštutinumų, nes ir viską kontroliuoti yra kraštutinumas, ir nieko nekontroliuoti yra kraštutinumas – nė vienas iš jų mums nėra vertingas. Reikėtų rasti savo nuosavą balanso tašką, kuris mums padeda gyventi, o ne trukdo. Jei yra jausmas, kad esame per daug susikaustę, per daug darbų, kas dienotvarkėje yra 32 uždaviniai – o tai savaime skamba, kaip per daug, tai, matyt, nebėra balanso taško“, – pasakoja M. Kuzminskaitė.
Anot psichologės, bet kuris tikslas – nesvarbu, ar jis Naujametinis, ar kasdienis, turi būti aiškiai planuojamas ne tik dėl jo įgyvendinimo tikslumo. Būtina nepamiršti ir to, kad siekiant tikslo būna ir nukrypimų nuo jo.
„Gyvenimas visada įvyks ir visada nutiks kažkokios nenumatytos sąlygos, kurios sutrukdys kažką padaryti. Ką reikėtų suplanuoti, tai kaip mes grįšime atgal. Į savo tikslo vykdymą reikėtų žiūrėti, kaip į važiavimą traukinio bėgiais, kurie nukloti, yra kelias į priekį, bet kartais mes galime iš tų bėgių iškristi. Geriausias dalykas, ką galime padaryti, tai iš karto sugrįžti atgal nepergyvenant, nesigaužiant, nesirenkant laiko vertinimui, kas čia nutiko. Nutiko gyvenimas. Kuo greičiau grįšime atgal, tuo geriau viskas važiuos toliau“, – pataria „Šaukštas proto“ įkūrėja.
Įpročių formavimas
Keliami planai turi gerai apgalvoti, realistiški ir, kaip sako psichologė, net ir planuojant reikia nenueiti į kraštutinumus, nes kasdieniai įvykiai gali pakoreguoti planus.
„Reikėtų paieškoti balanso. Viena iš populiarių dabar cituojamų taisyklių, kad leisiu sau praleisti ne daugiau, kaip vieną dieną iš eilės. Kuriant bet kokį įprotį, o dažniausiai mūsų tikslai yra apie įpročius, svarbu pakartojimas. Svarbu, ką mes kartojame: jei kartosime nukrypimą, tai nukrypimą mes ir stiprinsime. Jei kartosime grįžimą atgal ir vykdymą kiekvieną dieną, tada mes stiprinsime pakartojimą. Visi įpročiai gimsta tik iš pakartojamojo elgesio – jei mes nekartojamam, jis negimsta“, – primena paprastą tiesą M. Kuzminskaitė.
Dar viena planavimo pusė – nekelti tikslo, kuris ima gąsdinti.
„Turbūt, matėte paveikslėlių, kai pirmas žingsnis būna nupieštas, kaip labai aukštas, o toliau jau visi mažesni. Realiai reikėtų daryti priešingai – pirmi žingsniai turėtų būti garantuotai įveikiami, – paaiškina psichologė ir patikslina, kad nėra svarbu, ar tas pirmas žingsnis yra vedantis į tikslą, ar jau kažkokia konkreti veikla, kuriai skirsite nedaug laiko. – Bet kokį tikslą verta susimažinti iki juokingai mažo žingsnio, todėl kad, kaip sakiau, reikia sėkmingo veiksmo vykdymo kartojimo. Jei sėkmingai galite dešimt minučių paskaityti, tai Jūs jau turite vidinės motyvacijos ir tikėjimo, kad įveiksite šitai, o dažniausiai, padarote ir daugiau“.
Mažas žingsnis yra pradžia
M. Kuzminskaitė teigia, kad ruošiantis pradėti bėgioti, pirmam tikslo įgyvendinimui pakanka apsiauti sportinius batelius ir apeiti apie namą – kai jau žmogus su tinkama apranga atsiduria lauke, greičiausia, ir nubėgs. Arba jei jau norisi pradėti mankštintis bent pusvalandį per dieną – juokingai mažas tikslas gali būti net ir vienas pritūpimas, mat po pirmo žingsnio ir veiksmo ir kiti veiksmai tampa lengvesni.
„Motyvacija ir veiksmas eina ne ta seka, kuria mes įsivaizduojame. Pirma eina veiksmas – po to motyvacija“, – teigia psichologė.
Planuoti ir kelti tikslus visgi itin sunku, jei žmogus jaučia apatiją ar patiria depresinę būseną. Anot pašnekovės, tokiu atveju fizinis aktyvumas yra itin svarbus.
„Fizinis aktyvumas, turbūt, lengviausias būdas išjudėti iš to taško. Kalbama apie fizinį aktyvumą, nekalbama apie sporto klubą, maratonus, intensyvias veiklas. Užtenka išeiti pasivaikščioti. Pasivaikščiojimas jau yra pakankamai gera mankšta, 5 minutės, ar 10 minučių – nėra svarbu kiek, bet jis jau išjudina. Organizme įvyksta pakankamai daug cheminių reakcijų, kurios veikia labai pozityviai, panašiai į antidepresantus. Jei kalbame apie depresinę būseną – čia yra labai geras būdas“, – sako M. Kuzminskaitė,
Susitikimas su savimi
Psichologė sako, kad kartais žmonės neturi pakankamai tuščios erdvės ir laiko suprasti, ko jie nori.
„Tam reikėtų leisti sau pabūti tyloje, ramybėje, nuobodžiauti, ko mes visi labai stengiamės išvengti. Iš pradžių tai gali būti diskomfortas, bet tik tokioje tyloje mes galime išgirsti, jo iš tiesų norime. Pirmas noras gali būti „nenoriu būti tokioje būsenoje, man čia labai nejauku“. Tą norą reikėtų pripažinti ir praleisti pro šalį, bet toliau jau galvoti, o ką aš norėčiau veikti gyvenime, ką aš noriu veikti dabar?. Galiausiai, yra viena iš tokių ribinių praktikų – ką aš norėčiau, kad man užrašytų ant antkapio?. Ką norėčiau būti nuveikęs ar nuveikusi per gyvenimą, kad būtų prasmingai praleistas laikas? Iš tokio mastymo gali kilti minčių, ką aš norėčiau nuveikti dabar“, – pasidalija M. Kuzminskaitė.
„Šaukštas proto“ įkūrėja neslepia, kad pabūti tyloje ir susitikti su savimi gali būti baisu, ypatingai, jei žmogui tai yra neįprasta.
„Vidinis pasaulis yra labai sudėtingas, komplikuotas ir yra dalių, kurių mes nenorime ar nemėgstame pripažinti, todėl kad visi mes turime visas savybes – ir taip vadinamas geras, ir taip vadinamas blogas. Sakyti sau, kad neturiu blogų savybių lyg ir guodžia, ir ramina, ir atrodo, kad esu geresnis, nei esu iš tiesų. Tai susitikimas su ta tamsesne puse, paprastai, gąsdina ir yra nemalonūs pripažinti, kas aš tingiu, aš melavau, kad pasidaviau kažkam. Visi tie dalykai kelia diskomfortą. Jei mes vengiame diskomforto, tai aišku, ir nenorime to matyti. Bet tolerancija diskomfortui yra ypatingai svarbi. Jei norime augti, tobulėti, keistis – mes turime visų pirma pripažinti, kad kažkas yra negerai ir tik po to tai galime taisyti“, – sako pašnekovė.
