„Skirtingose epochose skirtingi žmonės buvo verslininkais: anksčiau Lietuvoje matėme atletiškus, drąsesnius, įžūlesnius vaikinus, kurie išdrįsdavo vežti metalus, dvigubai brangiau parduoti nei pirkti, t. y. turėjome vienokio tipo verslininką. Dabar juo gali tapti informacinių technologijų (IT) specialistas ar geras pardavėjas – jiems net nereikia savo produkto kurti, pakanka gerai pardavinėti ar išnaudoti kompiuterių galimybes, – sako į lietuviškų įmonių plėtrą investuojantis verslininkas ir „Verslo angelų fondo I“ partneris Algimantas Variakojis. – Mes matome, kad netgi tie žmonės, kurie anksčiau daug uždirbo prekiaudami metalais, šiame gyvenime nepritampa: arba samdo direktorius, kurie tvarko verslą, arba patys tvarkosi ir pamato, kad nemažai verslo griūna – tai lemia pasikeitusios sąlygos.“
A. Variakojis pastebi, kad per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė ne tik galimybės tapti verslininkais, bet ir šios veiklos nešamas pelnas.
„Laikmetis turi įtakos net ir pelno maržai: jei anksčiau galima buvo uždirbti dvigubai, ar net kelis kartus, dabar uždarbis dažniausiai siekia po kelis procentus“, – atkreipia dėmesį A. Variakojis.
Konsultacijų bendrovės „Ekonominių konsultacijų ir tyrimų“ vadovas Gintas Umbrasas laikosi analogiškos pozicijos.
„Prieš 15-20 metų kuo beužsiimtum, jeigu užsiėmei protingai, galėjai padaryti labai sėkmingą verslą, nes buvo daug tuščios erdvės. Dabar, norint įsitvirtinti, reikia dirbti geriau nei kiti: pigiau, greičiau, kokybiškiau, o tai – nelengva, nes esame gana vienodi pagal savo galimybes ir konkurencija vis didėja. Antra vertus, Lietuvoje, manau, dar gyvuoja ydinga nuostata, kai manoma, jog kuriant verslą reikia greitai ir stipriai praturtėti“, – teigia jis.
Pasak strateginės plėtros žinovo, liūdina, jog Lietuvoje kol kas nėra stiprios smulkiojo verslo tradicijos, kai verslininkas užsidirba pragyvenimui, gaudamas panašias pajamas kaip ir samdomas darbuotojas.
Šiuo metu aktyvesniu verslumo propagavimu imasi vis daugiau institucijų. Pavyzdžiui, Ūkio ministerijos valdoma bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) verslui siūlo įvairias finansines priemones, lengvinančias paties finansavimo gavimą.
Pasak INVEGOS vadovo Audriaus Zabotkos, tam postūmį davė ES struktūrinių fondų parama, teikiama naudojant kompleksines finansines priemones, t.y. kai derinami keli finansiniai produktai, pavyzdžiui, paskolų garantijos, sumokėtų palūkanų ar darbuotojų darbo užmokesčio kompensavimas ir kitos. lengvatos.
„Per 12 veiklos metų smulkiajam ir vidutiniam verslui vien garantijų už paskolas išdalijome už 1,2 mlrd. Lt. Svarbu tai, kad verslininkai lėšas gauna su tam tikrais įsipareigojimais: jos yra paskolinamos, o ne dalijamos nemokamai. Tokiu būdu valstybė taip pat investuoja, o verslas yra priverstas galvoti į priekį ir suktis, kad galėtų grąžinti paskolą, o ne išleisti paramos lėšas, ir laukti „kaip Dievas duos“, pasiseks ar ne“.
Kas sunkiausia imantis verslo
Pašnekovai sutinka, jog šiuo metu pradėti verslą yra sunkiau, nes nepakanka drąsos ir sumanumo – reikia turėti geresnių idėjų.
Anot jo, tokiu atveju kur kas naudingesnės gali būti kelionės, patirtys, specializuotos studijos.
Apie tai kalba ir A. Variakojis: „Anksčiau gal buvo daugiau galimybių pigiau nupirkti, brangiau parduoti, o dabar yra kitų galimybių, pavyzdžiui, apkeliauti pasaulį, kad ir indus plaunant. Rekomenduoju pasižiūrėti, kaip kitur žmonės gyvena, gal kai ką iš jų gyvenimo pritaikyti pas mus, o gal mūsų patirtis pritaikyti svetur.“
„Verslo angelų fondas I“ gali pateikti ne vieną pavyzdį, kaip iš geros idėjos susiformuoja pelningas verslas.
„Esame investavę į bendrovę „Kaunas Metal“: dar neprabėgo dveji metai, o jų pardavimai jau keliauja į Skandinaviją ir siekia 1,5 mln. Lt per mėnesį, o bendrovė skaičiuoja pelną. Bankininkai sako, iš kur ta bendrovė atsirado, vietoje kokios gamyklos? O ji atsirado visai ne iš gamyklos. Jauni vaikinai, turėdami šalia patyrusį verslo angelą, prisitraukė pinigų ir sukūrė įmonę, kuri per metus generuoja kelių dešimčių milijonų apyvartą“, – sako A. Variakojis.
Jo nuomone, Lietuvoje sąlygos kurtis smulkiajam verslui yra itin palankios, pirmiausia, dėl to, kad šalyje gyventi – palyginti nebrangu, o antra – ne visos nišos užpildytos.
„Kai kalbu apie verslą Lietuvoje, nebūtinai turiu omenyje IT, pasižiūrėkime, kokia yra specialybinių darbų paklausa, pavyzdžiui, remontų, ar žmonių ūkio aptarnavimo darbų“, –dėsto A. Variakojis.
Iš specialisto – į verslininkus
„Ieškojau, kas gali atlikti eilinę mano turimo dujinio katilo apžiūrą ir remontą, paskambinau dviem meistrams. Jie neatvažiavo, neperskambino, galų gale gatvėje pamačiau skelbimą ir specialistą pavyko išsikviesti“, – prisimena A. Variakojis.
Tačiau jis sako, kad verslininkas pagalvotų, kaip elgtis naudingiau, ekonomiškiau.
„Gal būnant verslininku naudingiau nuolat dirbti keliose rajonuose, kur yra daug privačių namų su dujiniais katilais? Tuomet gyventojams pranešti: šią savaitę mes dirbame jūsų rajone ir su nuolaida galime jūsų katilą aptarnauti per tris valandas. Meistrai kad ir po savaitę dirbdami viename rajone taupo kurą ir turi pajamų. Tai jau yra verslas“, – teigia A. Variakojis.
Jis pateikia ir kitą pavyzdį: yra įsigijęs žinomo gamintojo siurblį ir kas kelis mėnesius vis sulaukia skambučio, kurio metu paklausiama, ar klientui ko nors trūksta, jei taip – prekės parduodamos ir atvežamos.
„Visą Lietuvą aptarnauja vienas žmogus, ir tai jau yra įmonė. Jeigu požiūris būtų kaip meistrelio, greičiausiai jis pusę laiko sėdėtų be darbo“, – svarsto investuotojas.
