Šimtus vilniečių ant kojų sukėlusi Katos dingimo istorija verta filmo: po daugiau nei dviejų savaičių inkštimas atvedė į kaimyno rūsį

Dingus mylimai augintinei Katai, vilnietė Vaiva buvo pasiryžusi padaryti viską, kad vėl ją pamatytų. Taip ji subūrė šimtus neabejingų žmonių vienijančią grupę, kurie kartu leidosi ieškoti gyvūno po Vilniaus apylinkes. Nepažįstamieji, kinologai ir net ekstrasensai – spalvingas gelbėtojų būrys daugiau nei dvi savaites ieškojo dingusios Katos. Ir štai, vieną dieną, kai Vaivai jau nusviro rankos, paaiškėjo, kad visą šį laiką Kata buvo šalia: įstrigusi kaimyno rūsyje.

Išsigandusi, pražilusi, bet gyva: dingusi Kata rūsyje išbuvo daugiau nei dvi savaites

Džeko Raselo terjerė Kata dingo balandžio 13 dienos vakarą Vilniuje, Ribiškėse, kai pro vartelius išbėgo vytis katino. Nuo to laiko ji sukėlė ant kojų ne tik savo šeimą, bet ir šimtus vilniečių, savanoriškai įsitraukusių į augintinės paieškas.

Kai nuo Katos dingimo buvo praėję 17 dienų, Vaivos viltis surasti augintinę gyvą buvo beveik išblėsusi. Tačiau šeštadienį jos vyrui ir vaikams prie namų išgirdus inkštimą, širdis nusirito į kulnus: galbūt tai Kata?

„Vyras sako – nesupratau, iš kur tas inkštimas. Nuėjo ieškoti, iš kur jis sklinda, apėjo visokius apgriuvusius pastatus, niekur nieko nerado. Kai pradėjo šaukti Katos vardą, inkštimas pasigirdo visai šalia kaimynų namo. Nors ten buvo žiūrėta šimtus kartų, šįkart pro rūsio durų plyšį pamatė šuns nosį. Pasirodo, ji buvo šalia visą šį laiką“, – stebisi Vaiva.

Tačiau labiausiai Vaivą stebina tai, kaip rūsyje įstrigusi augintinė galėjo ten išbūti viena daugiau nei dvi savaites. Sunku pasakyti, kaip Kata ten atsidūrė, tačiau jos šeimininkė nemano, kad augintinė galėjo būti uždaryta rūsyje tyčia.

„Mistika, kaip ji 17 dienų išbuvo be vandens ir maisto. Ar ji buvo uždaryta tyčia, negaliu nieko komentuoti – tiesiog būtų neįsivaizduojama, kad kas nors galėtų taip pasielgti. Mūsų versija tokia, kad Kata nusivijo katiną, įšoko per atidarytą rūsio langelį ir nebegalėjo išlipti“, – svarsto Vaiva.

Kai Vaivos sūnus parnešė Katą į namus, emocijos liejosi per kraštus. Nors augintinė atrodė lyg nesava, šeimai nekilo jokios abejonės – tai Kata. „Radome savo džiaugsmą! Labai išsigandusi, sukūdusi, pražilusi, bet gyva“, – pirmuosius įspūdžius išvydus augintinę prisimena Vaiva.

„Pamačius Katą, tai, o, Dieve – visiem isterija buvo iš tos laimės. Ji buvo tokia truputėlį pasimetusi, iškart nubėgo lakti vandens. Skambinau veterinarijos gydytojams, klausinėjau, ką galima jai duoti, ko negalima. Davėme jai elektrolitų, nupirkome specialaus maisto, ir jau po pusvalandžio ji pakėlė uodegą“, – sako Vaiva.

Į pagalbos šauksmą atsiliepė šimtai žmonių: naršė miškus net ir pliaupiant lietui

Nuo pat kalytės dingimo dienos Vaiva kreipėsi pagalbos socialiniuose tinkluose ir negalėjo patikėti, kiek daug žmonių sutiko padėti jos ieškoti. Moteris prisimena, kad užraeitą šeštadienį, besibaigiant balandžio mėnesiui ir pliaupiant lietui, į Katos paieškas miškuose savanoriškai susibūrė apie 30 žmonių.

Paskatinta savanorių, Vaiva sukūrė feisbuke dar gausesnę Katos paieškų grupę, prie kurios prisijungė daugiau nei 300 neabejingų žmonių. Grupėje žmonės aktyviai dalinosi žemėlapiais su išieškotomis teritorijomis, taip galėdami atsirinkti, kur dar būtų tikslinga ieškoti dingusio šuns.

Norėdama kuo greičiau rasti Katą, Vaiva kreipėsi pagalbos ir į kinologus. „Tikėjomės aptikti Katos pėdsakus, gal kur įlindo į urvą, tačiau šuo pėdsakais niekur nenuvedė. Tą pačią dieną pradėjome kabinti popierinius skelbimus, dalintis žinia visose įmanomose feisbuko grupėse. Džeko Raselo grupės dėka, žinia apie ieškomą šunę pradėjo dalintis žinomi influenceriai“, – anksčiau apie augintinės paieškas kalbėjo Vaiva.

Taip pat moteris sulaukė patarimų 10 kilometrų spinduliu nuo namų išbarstyti savo rūbų skiautes – taip pasiklydęs šuo galėtų užuosti kelią namo. Dingus augintinei, šeimininkai nuolat tikrino ir parduodamų šuniukų skelbimus, nerimaudami, jog Kata gali tapti neteisėtu pirkiniu. „Jai 8 metai, jai būtų nelengva priprasti prie naujų šeimininkų“, – tąkart sakė Katos šeimininkė.

Dienos bėgo, o gausiai paieškų grupei Katos vis nepavyko surasti. Kankinanti nežinia privertė Vaivą ieškoti pagalbos ir pačiose netikėčiausiose vietose – moteris prisipažįsta, kad kreipėsi net į ekstrasensus, taip tikėdamasi išgirsti kažką, apie ką pati dar nebūtų pagalvojusi.

„Buvo tokių dviprasmiškų teigimų. Vieni sakė, kad jos nėra net gyvos, kad mato tamsą aplinkui, nėra žmonių, kiti sakė ieškoti prie vandens telkinių. Visur ieškojome. Istorija tai verta filmo“, – sako Vaiva.

Moteris džiaugiasi, kad šimtus žmonių paieškoms suvienijusi Katos dingimo istorija pagaliau turi laimingą pabaigą. Nors didelis palaikymas leido ilgai neprarasti vilties, moteris prisipažįsta, jog lemtingąjį šeštadienį rankos jau buvo nusvirusios.

„Šimtų žmonių tikėjimas neleido pasiduoti nei Katai, nei mums. Esame be galo dėkingi visiems žmonėms, kurie palaikė – tai mus vedė į priekį. Tačiau šeštadienį buvau neviltyje, nusviro rankos. Galvojau, kad viskas – jos tikrai jau nėra, kol galų gale ją radome visai šalia“, – džiaugiasi Vaiva.