Praėjo dešimt metų, per tą laiką buvo diskusijų ir rimtų bandymų reformuoti aukštąjį mokslą, kuris plėtėsi į plotį, bet ne į gylį. Daug laiko praradom, iššvaistėm pinigų nereikalingiems dalykams, ir štai pagaliau matyti atomazga. Darbo grupės siūlymai jungti aukštąsias, skirtingai nei prieš dešimtį metų, atrodo savalaikiai. Juk dar metai kiti ir mažuosius universitetus ištiktų griūtis, finansinis bankrotas, lydimas moralinių traumų tuose procesuose atsidūrusiems studentams.
Būtent apie studentų ir valstybės ateitį turi mąstyti universitetai, o ne apie savo administracijų likimą. Labai gaila, kai žmonės, priimantys sprendimus – rektoriai, kurie turėtų pagal savo funkcijas, statusą ir intelektą jausti atsakomybę dėl valstybės ateities, dažnai žiūri tik savo
stalo interesų. Aplinka jiems ploja: džiaugiasi, jei pavyko ką nors pramušti, prastumti, padidinti studentų grupių skaičių ar sukurti niekam nereikalingą studijų programą. Labai gaila, kad nemaža akademinio elito dalis nesupranta arba nekreipia dėmesio į valstybės interesą, neveikia taip, kad visuomenei būtų gerai. Kai iš universiteto išėję kokybiškai parengtis studentai gaus ne bet kokius, o gerai apmokamus ir pridėtinę vertę kuriančius darbus, kai bus sukurta daugiau gerai apmokamų darbo vietų, o šalies ekonomika pasitemps, visi geriau Lietuvoje gyvensime.
Bet tokiems makroekonominiams pokyčiams pasiekti per aukščiausio lygio studijas reikia laiko, rezultato greitai nebus. Kai kurie vadovai ir jų aplinka neturi laiko laukti. Studentų ir pinigų reikia šiandien ir dabar.
Todėl griebiamasi surogatų ir imitacijų. Studijų ir mokslinės veiklos imitacija aukštajame moksle yra didžiulis mūsų skaudulys ir bėda. Dėl jos inovacijų švieslentėse mes velkamės gale, geriausiu atveju užimame antrą vietą nuo galo. Tuo tarpu studentai žvalgosi kokybiškesnių studijų užsienyje. Galbūt dabar sumažės srautas į Angliją dėl pasikeitusių sąlygų, bet yra kitos šalys – Švedija, Danija, Prancūzija, Olandija su universitetais, kurie yra ne pirmame penkišimtuke, o pirmame penkiasdešimtuke. Privalome stabdyti ankstyvąją emigraciją, dėl jos prarandame daug talentingo jaunimo, ieškančio kokybiškų studijų. Šis tikslas turi būti aukščiau siaurų interesų. Turime savo (o ir užsienio) jaunimui pasiūlyti konkurencingą, tarptautinį lygį atitinkantį aukštąjį mokslą.
Į Lietuvos universitetų infrastruktūrą įdėtos didžiulės investicijos, mūsų universitetų ir mokslo centrų įranga niekuo nesiskiria nuo Vakarų pasaulio, o neretai atrodo ir žymiai moderniau, funkcionaliau. Pats daug dirbu JAV mokslo ir studijų institucijose, turiu su kuo palyginti – pas mus tikrai ne blogiau. Tik reikia dirbti ir tinkamai panaudoti turimus resursus.
Šiame kontekste man atrodytų logiška dar didesnė universitetų integracija nei pasiūlė reformos planą rengusi darbo grupė. Pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) galėtų jungtis su Vilniaus universitetu. Universitetai yra visiškai šalia. VGTU studentai veržiasi į
modernias VU Gyvybės centro laboratorijas, prašo mūsų mokslininkų vadovauti jų baigiamiesiems bakalauro ir magistrų darbams, bet mes negalime jų priimti. Nes negali būti taip, kad lėšas už studijas gauna VGTU, o studentus moko VU dėstytojai ir mokslininkai, naudojama įranga bei eksperimentinės medžiagos, įsigytos už VU studentų studijų ir VU mokslininkų lėšas.
Tokio lygio, kaip VU, laboratorijų VGTU nėra, bet yra daug stojančiųjų į technologines programas gabių jaunuolių. Jei susijungtume, galėtume tapti vienu didžiausių technologinių studijų, ypač bioinžinerijos ir biotechnologijų kryptyse, centru ne tik Baltijos valstybėse, bet ir visoje Rytų Europoje.
VGTU yra geras universitetas, žmonės dirba kūrybingai, ypač yra pasistūmėjęs vystydamas tarptautines programas, universitete mokosi daug užsieniečių. VGTU pritraukia iš užsienio ne tik bakalauro ar magistro studentų, bet ir doktorantų, o už tai Lietuva gauna papildomų balų ES inovacijų švieslentėje. Įsiliejęs į VU, šis universitetas perkeltų savo gerąsiais patirtis, resursų suvienijimas būtų naudingas Lietuvos aukštajam mokslui, jo konkurencingumui tarptautinėje erdvėje.
Labai skeptiškai žiūriu į vidinę šalies valstybinių universitetų konkurenciją dėl studentų. Juk, kalbant ekonominiais terminais, varžosi dvi vieno savininko, t.y. valstybės, įmonės. Ar galėtume įsivaizduoti privačią bendrovę, kurios savininkas įkuria du kelnių fabrikus ir paskui stebi, kaip jie bando konkuruodami numarinti vienas kitą? Buvusios liberalų vadovybės nuomone, tokia konkurencija, „laisvoji rinka“ pati savaime turėjo išspręsti aukštojo mokslo problemas Lietuvoje. Deja, taip neatsitiko. Pavėlavus bent 10 metų, tenka „įjungti“ administracinius pajėgumus.
Mano nuomone, iš dabartinės reformos labiausiai išloš mažieji universitetai, kurių egzistencija ne vienerius metu buvo įtempta dėl mažėjančio studentų skaičiaus. Kalbant apie regionų universitetus, jais turi rūpintis ne tik valstybė, pirmiausia – vietos bendruomenė, vietos valdžia, kaip yra ir jau mano minėtose JAV. Norint išlaikyti gyvybingą mokslo centrą būtina užsitikrinti vietos valdžios finansinį palaikymą, ne tik moralinį. Regionų universitetų gyvybė neturi priklausyti vien nuo centrinės valdžios, bet būti palaikoma konkrečia regionų gyventojų pagalba: finansine, mokestinių lengvatų paketais, galbūt lengvatinėmis būsto paskolomis jauniems dėstytojams. Bendruomenė turi būti pasirengusi investuoti į tai, ko jiems reikia – į universitetą. Dėti visas pastangas remti jį savo jėgomis, o ne tik verkšlenti ir kaulyti pinigų iš centrinės valdžios. Aišku, regionai turi turėti finansinius instrumentus, leidžiančius sukaupti tokias lėšas, galbūt leisti skolos popierius, obligacijas. Nesu tikras, ar tokio lygio savivalda Lietuvoje įmanoma.
Numatytas pertvarkos procesas, jei tik jam pritars Seimas, bus naudingas visiems. Reforma išspręs dalies aukštųjų mokyklų egzistencijos keblumus ir dviprasmybes (būti ar nebūti, kai beveik nebėra studentų?), kokybės standartų diegimo į aukštąjį mokslą klausimus. Apskritai tai padės suprasti paprastą tiesą, kad problemų sprendimų atidėliojimas neišsprendžia problemų, o tik palieka mus amžinai vėluojančių nenusisekėlių gretose.
