2018 metais V. Putinas pastebėjo, kad jam gali būti lengviau manipuliuoti pasauliu nei savo šalimi. Geopolitinei struktūrai, kurią kurti jis ėmėsi 2014 metais sulig Krymo aneksija, įgavus tam tikrą formą, jo populiarumas šalyje smuko –visų pirma dėl būtinos, bet itin nepopuliarios pensijų reformos, įskaitant sprendimą smarkiai pailginti pensinį amžių. Drastiškai šoktelėjo protestų banga. Baigiantis praėjusiems metams, V. Putinas nusprendė atplėšti žvilgsnį nuo pasaulio žemėlapio ir susitelkti ties svarbiausia Rusijos dalimi, kur prokremliška partija „Vieningoji Rusija“ patyrė keletą skausmingų pralaimėjimų.
Tačiau šiais metais V. Putino pastangos susigrąžinti Rusijos meilę buvo nesėkmingos. Tai atsiliepia sklandaus valdžios perėjimo perspektyvoms 2024 metais, kai dabartinis prezidentas, pasibaigus kadencijai, turėtų pasitraukti iš posto, kaip kad numatyta šalies Konstitucijoje.
2018 metų pabaigoje V. Putinas ir jo užsienio politikos patarėjai aiškiai leido suprasti, jog, jų nuomone, nebėra jokios tvirtos tarptautinės tvarkos. Tokiame pasaulyje pasaulio lyderiai gina tai, ką jie vadina nacionaliniais interesais sandorių ar susitarimų kontekste, nekurdami jokių tvirtų aljansų, o tik mėgindami aiškiai nubrėžti, kodėl kitiems būtų paranku bendradarbiauti su jais konkrečiose srityse. Šiais metais Rusijos komerciniai siūlymai geopolitinėje rinkoje susiliejo į vieną bendrą visumą.
Anksčiau Rusijos ramstis buvo sutelktas į didžiulius šalies energijos išteklius – 2000-aisiais, naftos kainoms šoktelėjus, buvo net kalbėta kad šalis tampa „energijos supervalstybe“. 2019 metais ši sena strategija ėmė duoti rezultatų. „Gazprom PJSC“, į dujų eksportą orientuota monopolija, kurią Kremlius pasitelkia projektuodamas savo energijos šaltinius (ir padėdamas V. Putino bičiuliams praturtėti), užbaigė du pagrindinius vamzdynus: „TurkStream“, nutiesto Juodosios jūros dugnu ligi Turkijos, ir dujotiekį „Power of Siberia“ („Sibiro jėga“), kuriuo bus transportuojamos Rusijos gamtinės dujos į Kiniją.
Nors „Nord Stream 2“ dujotiekio, tiesiamo Baltijos jūros dugnu į Vokietiją, statybas vilkina reglamentavimo kliūtys, šalti orai ir galbūt pavėluotos JAV sankcijos, jis bus užbaigtas kitais metais. Tada bus įgyvendintas ir V. Putino senasis planas – pasiekti, kad Rusija taptų nepakeičiama pagrindinėms kaimynėms (Balkanų tautoms, Kinijai, Vokietijai bei Turkijai).
Tačiau dujų projektas toli gražu neužtikrins jokio supergalios statuso Rusijai. Naujų dujų telkinių atradimas ir pasaulinių suskystintų gamtinių dujų prekybos augimas sudarė sveiką konkurenciją tarp tiekėjų visose svarbiausiose rinkose.
Be to, Europos Sąjunga (ES), pagrindinė Rusijos energijos išteklių eksporto rinka, siekia pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos iki 2050-ųjų – iki nulio sumažinti grynąjį išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, įgyvendindama ambicingą planą išvystyti atsinaujinančius energijos šaltinius. Anksčiau ar vėliau Kinija taip pat pradės palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro. Rusijos ilgalaikė strategija turi būti paremta kažkuo kitu nei angliavandenilių eksportu.
V. Putinas šiuo metu, regis, atrado tą „kažką“ ir sumąstė būdą, kaip pristatyti jį kaip pasiūlymą: aktyvų karinės jėgos panaudojimą ir vadinamuosius hibridinius pajėgumus – įsilaužimą į duomenų bazę, propagandą, diplomatiją, – palaikant persekiojamus lyderius, Vakarų dažniausiai traktuojamus kaip nepageidautinus.
Rusijos suprojektuota prezidento Basharo al-Asado pergalė Sirijoje yra aiškiausia tokio komercinio siūlymo iliustracija. Bet V. Putinas taip pat gali pritarti Venesuelos prezidento Nicolo Maduro pastangoms išsaugoti valdžią, net jeigu Vakarai pripažino jo varžovą kaip teisėtą šalies lyderį, o Jungtinės Valstijos įvedė jam griežtas sankcijas. Rusijos parama taip niekad ir neiškilo iki karinės operacijos lygmens, bet ji padėjo išlaikyti N. Maduro režimą net tada, kai minios venesueliečių, kamuojamų skurdo ir ekonominių sunkumų, nusprendė bėgti iš savo šalies.
V. Putino siūloma parama režimams, kurie pagal seną, JAV vadovaujamą tarptautinę tvarką laikomi kenkėjiškais, primena Romanovų carų politiką, besąlygiškai ginančią monarchijas nuo revoliucijų. Ji padėjo V. Putinui įgyti keletą svarbių bičiulių. Vienas iš jų – Turkijos prezidentas Recepas Tayipas Erdoganas, kuris nusipirko rusiškas raketinės gynybos sistemas S-400, ignoruodamas JAV daromą spaudimą atšaukti sandorį.
Kitas jo draugas – Saudo Arabijos kronprincas Mohammadas bin Salmanas, kuris išsaugojo šiltus santykius su V. Putinu tuo metu, kai Vakarų pasaulis audringai sukilo prieš kronprincą dėl jo akivaizdaus vaidmens disidento žurnalisto Jamalo Khashoggio nužudymo istorijoje. Šiais metais Rusija plėtojo glaudžius ryšius su Turkija Sirijoje, o jos bendradarbiavimas su Saudo Arabija laikomas svarbiu veiksniu, lemiančiu pasaulines naftos kainas.
Be to, V. Putinas pradėjo atvirai siūlyti savo paramą Afrikos šalims. Šių metų spalį jis sušaukė kelias dešimtis Afrikos šalių lyderių į Sočį, norėdamas nusiųsti aiškią žinutę: Rusiją galima pasikviesti į pagalbą sprendžiant vienokį ar kitokį ginčą, mainais į galimybę turėti naudos iš žemyno gamtos turtų. Rusijos privačių karinių grupių samdiniai pasirodė Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR), Libijoje ir Sudane.
Netikėtai V. Putino požiūris į sandorių ir susitarimų politiką subūrė būrelį intelektualių sekėjų Europoje, tarp jų – ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris viešai suabejojo Europos transatlantiniais santykiais ir neatmetė atsargaus draugiškų santykių su Rusija atnaujinimo galimybės. E. Macronas nėra V. Putino sąjungininkas, bet jo požiūris į pasaulinės tvarkos nebuvimą ir jo gynimo pagrįstumą akivaizdžiai keičiasi. O V. Putinas ir neieško sąjungininkų – tik priemonės įtvirtinti pasaulinį Rusijos vaidmenį.
Bet didėjantis pritarimas V. Putino geopolitiniam mąstymui kol kas nedavė jokios praktinės naudos Kremliui, pavyzdžiui, švelnesnių Europos sankcijų, ilgalaikio Ukrainos krizės sprendimo ar esminių ekonominių dividendų Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Ir visa tai dar labiau apsunkina V. Putino vidaus problemą, kuri pirmiausia – ekonominė.
Rusijos santykis su V. Putinu, iš esmės, yra toks pat dalykiškas, kaip ir jo bendravimas su užsienio šalių lyderiais. Tai „aljansas iš išskaičiavimo“: jo populiarumas vis dar didžiąja dalimi nulemtas vienos aplinkybės: per pirmąją jo ilgo valdymo pusę gyvenimo lygis sparčiai šoktelėjo. Kaip parodė 2018-ieji, vadinamasis „Krymo konsensusas“– jo populiarumo šuolis po aneksijos – tebuvo trumpas imperialistinio entuziazmo sprogimas.
2019 metais V. Putinas mėgino paskleisti tam tikrą savo ankstesnę ekonominę magiją, pradėdamas dešimtį vadinamųjų „nacionalinių projektų“ už 400 mlrd. dolerių, kurie turėtų būti įgyvendinti iki 2024 metų. Šias projektais ketinta pagerinti sveikatos apsaugos bei švietimo sistemą bei patobulinti Rusijos infrastruktūrą.
Tačiau akivaizdu, kad šiais metais projektams smarkiai trūko finansavimo. Rusijos Audito rūmų vadovas Aleksejus Kudrinas praėjusią savaitę susitiko su V. Putinu pranešti jam, kad iki šių metų lapkričio buvo panaudota tik 67 proc. planuoto 2019 metams projektų finansavimo . Kai kuriems projektams apskritai beveik nebuvo išleista paskirtų lėšų. Pinigų yra, bet biurokratai, administruojantys programas, yra pernelyg atsargūs, kad juos paskirstytų. Anot A. Kudrino, šiais metais iki trilijono rublių (16 mlrd. JAV dolerių), paskirtų iš Rusijos federalinio biudžeto, liks nepanaudota.
„Ne, ne, kažkas ne taip, per daug“, – taip į A. Kudrino duomenis sureagavo V. Putinas. Bet nepakankamas finansavimas – akivaizdus. Sistemoje, kuri yra pritaikyta siekti augimo per vyriausybines investicijas ir kurioje privati iniciatyva nekelia pasitikėjimo ir dažnai slopinama, valstybinis finansavimas stringa, nes Rusijos agresyvios teisėsaugos sistemos rizikos pernelyg didelės tiems, kurie yra atsakingi už tą finansavimą.
Iš dalies dėl šios priežasties ir iš dalies dėl to, kad Rusijos problemos negali iš tikrųjų būti išsprendžiamos vyriausybiniais pinigais, 2019-ieji buvo slogūs metai „nacionaliniams tikslams“, kuriuos įgyvendinti V. Putinas buvo užsibrėžęs per dabartinę savo prezidento kadenciją. Anot Audito rūmų, Rusija faktiškai net atitolo nuo kai kurių iš šių tikslų.
Kiti tikslai, tokie kaip nuoseklus realių pajamų didinimas, regis, buvo pasiekti, gudriai sužaidus statistiniais triukais. Trečiąjį 2019 metų ketvirtį, palyginti su analogišku ankstesnių metų ketvirčiu, realiosios pajamos, remiantis vyriausybine ataskaita, – parengta, pasitelkus neseniai atnaujintą metodologiją, – staiga šoktelėjo 3 proc.; daugeliui ekonomistų tokie duomenys kelia rimtų abejonių.
V. Putinas nebegali ilgiau puoselėti vilčių, jog propaganda ir toliau jam padės formuoti rusų suvokimą, kokia iš tikrųjų jų šalies būklė ir kokia yra tikroji pačių padėtis. Šių metų gegužę „Mediascope“, Rusijos žiniasklaidos stebėsenos ir analizės sprendimus teikianti bendrovė, kurios duomenis naudoja reklamos specialistai Rusijoje, pranešė, kad internetas Rusijos miestuose pirmą kartą turėjo didesnę auditoriją nei televizija.
Taip, jauni žmonės visame pasaulyje mažiau sėdi prie televizoriaus ir daugiau laiko skiria internetui. Bet Rusijoje tai yra itin svarbu, nes televizija yra valstybės kontroliuojama propagandos mašina, o internetas, nepaisant prokremliško „trolių fabriko“ ir stiprėjančios cenzūros ir sekimo, vis dar didžia dalimi yra laisvas forumas.
Nieko keista, kad jaunesni rusai yra šių metų protestų varomoji jėga, ypač per šią vasarą vykusius protestus Maskvoje, kilusius po to, kai proputiniškų pažiūrų meras uždraudė opozicijos kandidatams dalyvauti municipaliniuose rinkimuose; protestai vyko ir kitose Rusijos vietovėse, pavyzdžiui, Archangelsko rajone šiaurinėje Rusijoje, kur vietiniai gyventojai protestavo prieš milžiniško sąvartyno, kuriame turėjo būti apdorojamos iš Maskvos atvežtos atliekos, statybas.
Protestuotojų aktyvumas Rusijoje kiek nuslūgo, palyginti su jo piku, kai buvo paskelbta apie pensijų reformą, bet jis niekaip negrįžta į 2017 metų lygį. Anot Socialinių bei juridinių teisių centro, 207 iš 581 protesto, surengto trečiąjį 2019 metų ketvirtį, buvo politinio pobūdžio, o 149 – surengti keliant aplinkosaugos reikalavimus.
V. Putinas sureagavo represijomis. Grupė Maskvos protestų dalyvių buvo nuteisti kalėti, kitiems už tokius nusižengimus kaip tuščių plastikinių butelių mėtymas į ginkluotus riaušių policijos pareigūnus bausmės vykdymas atidėtas. Neseniai Žmogaus teisių taryboje, iš kurios šiais metais jis pašalino galimai nelojalius liberalus, V. Putinas taip aiškino savo poziciją dėl griežtų bausmių: „Jis meta plastikinį puodelį į valdžios atstovą. Nieko nenutinka. Tada – plastiko butelį – nieko. Taigi vėliau tas žmogus mes stiklinį butelį, dar vėliau – akmenį, ir galiausiai žmonės ims šaudyti ir plėšti parduotuves. Mes privalome užkirsti tam kelią“.
Toks noras bausti žmones anksčiau, nei jie iš tikrųjų tampa pavojingi, atitinka ir kitus V. Putino žingsnius šiais metais. Jis pasirašė rusišką „valdovo įžeidimo“ įstatymą, ir daugybė žmonių buvo nubausti už prezidento įžeidimą internetu. Be to, jis patvirtino įstatymą, leidžiantį skelbti žmones „užsienio agentais: už užsienio vyriausybių finansuojamos žiniasklaidos straipsnių dalijimąsi arba už darbą užsienio finansuojamose organizacijose.
V. Putinas mėgina apsaugoti savo režimą nuo perversmų, sukurdamas savotišką ankstyvojo perspėjimo sistemą dėl piliečių, kurie ketina protestuoti dėl politinių, ekonominių ar aplinkosaugos priežasčių – sudarančių apie ketvirtadalį šalies suaugusių gyventojų, rodo viešosios nuomonės apklausą atliekanti įmonė „Levada Center“.
Tokia taktika nemažai pasako apie V. Putino, kaip represyvaus lyderio gebėjimą, patirtį ir toliaregiškumą, bet ji vargu ar sustiprina jo populiarumą. Nors V. Putino palaikymo reitingas formaliai sudaro apie 70 proc., rusų apklausos duomenis iškreipia eilinių žmonių vengimas kritikuoti valdžią nepažįstamų žmonių aplinkoje; ir vis dėlto dabartinis jo reitingas siekia beveik istorines žemumas.
Graemas Robertsonas ir Samuelis Greenas savo knygoje „Putin v. the People“ – mano nuomone, įžvalgiausioje knygoje apie Rusijos politiką, išleistoje šiais metais, rašė apie Kremliaus režimą, apie tai, kad V. Putino populiarumas yra „vienintelis dalykas, neleidžiantis laivui subyrėti“.
Toliau jie aiškino: „Kai pozicija ir valdžia smarkiai priklauso nuo piliečių – nuo to, kaip jie suvokia savo socialinę aplinką, kaip supranta konsensusą, taip pat nuo jų vaizduotės masto, – ši parama, palaikymas gali išgaruoti kone per naktį. V. Putino valdžia subyrės, kai to mažiausiai tikėsimės“.
Jeigu V. Putinas tai supranta, ir aš manau, kad taip, jo nuolatinis nesugebėjimas pagerinti savo reitingus turėtų tapti svarbiu veiksniu planuojant ateitį artimiausius ketverius metus. Ar jis turėtų stengtis išsilaikyti valdžioje, pasitelkdamas vienokias ar kitokias gudrybes, ar turėtų mėginti perduoti įgaliojimus patikimam įpėdiniui, kad jis pasielgė 2008 metais, kai valdžios vairą perdavė Dmitrijui Medvedevui?
Ankstesnį scenarijų apsunkina variantų stoka. Pavyzdžiui, Kremlius visus metus darė spaudimą kaimyninei Baltarusijai, kad būtų pajudėta link susijungimo su Rusija – plano, kurį įgyvendinus V. Putinas galėtų, nekeisdamas Rusijos konstitucijos, tapti naujos jungtinės struktūros vadovu. Bet lapkritį įvykęs V. Putino susitikimas su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka pasibaigė faktiškai be jokių rezultatų. A. Lukašenka sėkmingai atitolino susijungimo sandorį, kuris Baltarusijoje yra nepopuliarius, nors jo autoritarinis režimas ekonomiškai priklausomas nuo Rusijos.
Valdžios perdavimo scenarijus, savo ruožtu, atrodo abejotinas, jeigu V. Putinui iškiltų rizika tapti mažiau populiariu už savo įpėdinį. Šiais metais Kirgizijoje buvęs prezidentas mėgino susigrąžinti valdžią iš pasirinkto įpėdinio, kuris suklupo, bet jis susidūrė su trukdymais ir galiausiai buvo sulaikytas, nes neįvertino savo šalininkų masto.
Išsaugoti tinkamą teisėsaugos aparato finansavimą ir suprojektuoti tinkamą scenarijų, kaip išlikti valdžioje, pasibaigus kadencijai, – tai, ko gero, būtų geriausias V. Putino pasirinkimas, jeigu Rusija ir toliau eitų jo nubrėžtu keliu – ir jeigu jis, jo šeima, ir draugai ir po 2024 metų norėtų laimingai sau gyvuoti. Be jokios abejonės, V. Putinas labai norėtų, kad žmonės jį mylėtų už jo sėkmingą ekonominę politiką, bet jeigu šie metai bent šį tą reiškia, toks scenarijus mažiausiai tikėtinas iš visų.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
