Jei būčiau jaunesnis aš irgi palikčiau šią šalį, išvykčiau neatsigręždamas ir tuoj paaiškinsiu kodėl.
Mūsų laisvoje Lietuvoje valdžios požiūris į žmogų yra nepakitęs nuo sovietinių laikų. Nemyli mūsų valdininkai žmonių, nemyli savo šalies ir net kartais kyla klausimas, kam jie tarnauja, kas užsuko tą šalies sunaikinimo programą. Tiek daug nelogiškų įstatymų, tiek nepilietiškų veiksmų, kad kitaip sunku tai paaiškinti.
Teko dirbti Anglijoje, jaučiau tos šalies požiūrį į žmogų, papasakoja ir kitose šalyse dirbantys lietuviai. Daug aušinama burnų apie kyšius medicinoje, tačiau yra daug didesnių skaudulių, kurie veja ir jaunus ir senus iš savo šalies. Vien užtenka pasiklausyti paprastų žmonių skambučių per LRT radiją?
Negi valdininkai jų negirdi ar niekada nepaklauso?
Noriu pasidalinti savo skauduliu. Esu mažos įmonės savininkas. Pagal įstatymą, priimant į darbą žmogų, tik įdarbinus ir pateikus dokumentus „Sodrai“ iš vakaro, jis kitą dieną gali eiti į darbą. Mano įmonėje buvo toks atvejis, kai žmogus buvo įdarbintas penktadienį ir buhalterinė įmonė „Sodrai“ dokumentus pristatė tik pirmadienį, kuomet jis jau išėjo į darbą, nors priėmimo data yra nuo penktadienio. Tada remontavome sodo namelį ir šalimais gyvenanti moteris pamačiusi naują veidą paskundė darbo inspekcijai. Tą pačią dieną prisistatė darbo inspektoriai. Buvo surašytas protokolas, vyko teismas, nuosprendis – bauda 800 eurų. Mažai įmonei tai – dideli pinigai.
Ar neužtektų pirmą kartą įspėti vadovą? Taip yra Anglijoje, Airijoje. Pas mus, tarsi sukarintoje policinėje valstybėje, niekas su tavim nesikalba, tik baudžia. Tai vyko rugsėjį, tą patį mėnesį sumokėjau paskirtą baudą. Tačiau mano rūpesčiai tuo nesibaigė.
Šią savaitę iš mano banko kortelės dingo pinigai, tai pastebėjau parduotuvėje negalėdamas atsiskaityti. Visą naktį galvojau, negalėdamas užmigti, kas galėjo nutikti, nes žinojau, kad niekam nesu skolingas. Tik kitą dieną išsiaiškinau, kad tai antstolės darbas. Šie paklusnūs valstybės tarnai veikia nepranešdami piliečiui apie savo veiksmus. Šiam žingsniui ponią antstolę įpareigojo VMI inspektorė.
Pusę dienos aiškinausi, už ką nuskaičiavo pinigus, kurie jau prieš gerą pusmetį buvo sumokėti. „Gal parašei ne tą kodą mokėdamas, kad aš jų nematau?“, – išgirdau mokesčių prievaizdo klausimą.
Vadinasi, valstybė pasisavino mano jau sumokėtus pinigus, juk ji su mumis gali elgtis kaip nori, ji nebaudžiama, nes jei taip pasielgtų individualus asmuo, jam grėstų baudžiamoji atsakomybė už tokį veiksmą. Tų pinigų ji nemato ir nori dar, bet jie į mano sąskaitą negrįžo. Jei įmokos kodas, tarkim, ne tas, nors taip tikrai nebuvo, tai kodėl nepasidomėti, iš kur ir už ką tie pinigai sumokėti? Gal valstybė nebesusiskaičiuoja savo pinigų, arba ji tokia alkana, kad viską praryja, kas jai priklauso ir kas ne.
Nei vieno atsiprašymo žodžio neišgirdau už patirtą stresą, išeikvotą energiją ir prarastą laiką. Juk poniai VMI inspektorei galva nesisuka, ji algą vis tiek gaus, nepaisant to, ar atidžiai dirbs, ar klys, žiūrės į žmogų kaip į daiktą, ar kaip į savo šalies pilietį, kuris ir jai uždirba algą. Ji veikia kaip robotas: bauda, antstoliai, už jų žmogaus nėra, matyt, kuo bus mažiau rūpesčių, tuo bus geriau, tai ir kerta kaip hidra iš peties.
Tas požiūris, žvilgsnis iš aukštai labiausia žeidžia ne tik mane. Kaip rodo pasiturinčių Vakarų šalių patirtis iš smulkaus ir vidutinio verslo ir susidaro klestinti valstybė. Mūsų jauna šalis yra emociškai šalta ir nekenčianti savo žmogaus. Per daugelį darbo metų ir aplink vykstančių procesų įsitikinau, kad valstybei mažiau rūpesčių, kai žmogus gauna pašalpą, todėl siekia greičiau jį uždusinti, pasmaugti.
Neretai smaugia ne tik valdininkai, bet ir nesąžiningi verslininkai. Štai kitokia patirtis. Teko bendrauti su Giedrium, kuris kelis metus gamino plastmases vienoje individualioje įmonėje. Sąlygos nežmoniškos, baisus chemikalų kvapas ir triukšmas. Ten dirbdamas taip sulyso, kad atrodė tarsi iš konclagerio ištrūkęs.
Klausiau, kur apsaugos priemonės. Pasirodo, kad apsaugines kaukes ir ausų kamštukus išdalija tik tada, kai atvažiuoja kokie tikrintojai. Kėdainiuose jis visus nupirkęs, šypteli vyras. Daugiau negalėdamas pakęsti vergiško išnaudojimo jis suprato, kad vienintelė išeitis – emigruoti. Susirado darbą Airijoje ir neseniai išvažiavo. O galėjo būti ir kitaip. Jei Darbo inspekcijos komisarai ne tik imituotų darbą pagal skambučius, bet tyliai, ramiai, be jokių įspėjimų, apkeliautų visas rajonuose ir kaimuose įsikūrusias įmones, pamatytų, kaip ten žmonės dirba, kokios sąlygos, tuomet suprasčiau, kad jie ne veltui gauna algą.
Daugelis lietuvių, susidūrę su tokiu darbdavių ir valdininkų požiūriu į žmogų, nebeatlaiko, prasigeria, nusižudo arba išvažiuoja. Keliai trys. Daugiau jų nėra. Juk Lietuva žemės ūkio kraštas. Kur mūsų mažos krautuvėlės su mažų ūkelių produkcija? Kur žmonių noras dirbti ir gyventi savo šalyje?
Pasižiūrėkime, kad ir Austrijoje, žmonės dirba, iš kartos į kartą, visi žinome, kad kaime nėra lengva, bet apie tai niekas nekalba, vieni augina, kita gamina ir parduoda, o perka visi. O pas mus? Net jaunos kaimo moterys perka daržoves parduotuvėje. Joms sodinti neapsimoka. Kas uždusino tą norą dirbti, kurti ir džiaugtis? Gal jūs manote kitaip?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite atsiųsti savo nuomonę? Pasidalinti mintimis? Kviečiame tai padaryti! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:
