Žinoma, pirmomis dienomis atrodė, kad bus gal kiek sudėtinga gyventi naujomis sąlygomis, tačiau aplink kaimynai atrodė draugiški. Į trivietį kambarį įkėlė mane kartu su šiek tiek pažįstama taip pat tuo metu būsima pirmakurse. Savaitę laukėm būsimos trečiosios kambariokės. Tačiau vos grįžus nenudžiugome.
Pas ją kasdien lankydavosi vaikinai ir būdavo iki ryto, neleisdavo net iki savo lovos nueiti, tai ką bekalbėti apie miegą. Be viso to, ji turėjo šuniuką. Atrodė, nieko blogo, nes tikrai myliu gyvūnus. Tačiau kai iškraustė jo daiktus ir išdėliojo aplink mano lovą (pvz., šuns tualetą ir jo žaislus), to jau buvo per daug, nes visad reikėjo atsargiai lipti iš lovos, kad nepadėtume kojos, kur nereikia.
Lėkėm su kambarioke kuo toliau ir greitu metu persikėlėme į kitą kambarį gyventi dviese. Nepaisant kai kurių nesklandumų, su šia kambarioke nebuvo taip blogai, kaip galima tikėtis. Tačiau jai teko išsikraustyti dėl studijų užsienyje. Su nekantrumu laukiau naujos kambariokės. Atsikraustė magistrantė, draugiška mergina, turėdavome apie ką pabendrauti, maniau, kad laukia geri du metai, kol ji baigs studijas. Bet... Nėra ko džiaugtis anksčiau laiko pagal pirmą įspūdį.
Viskas buvo gerai kol jos broliui, kuris mokosi neakivaizdiniu būdu, atėjo sesijos laikas ir reikėjo atvykti į Vilnių laikyti egzaminų. Kadangi nesu tokia nepakenčiama, nors kambariokė ir neprašė mano leidimo, nesipriešinau, kad jis kartais atvyktų pas mus nakvoti. Tačiau vėliau pradėjo tuo naudotis. Gyvenant mažame bendrabučio kambarėlyje nejauku, kai jame nuolatos būna svetimas vaikinas, kuriam visiškai nerūpėjo, ar noriu persirengti, ar miegoti ir pan. Ne jis prie manęs taikėsi, bet man teko išeidinėti iš kambario norint persirengti ir t.t. Bet vis stengiausi išlikti gera kambarioke.
Tačiau galiausiai...mano kambariokė susiradusi vaikiną užsienyje pradėjo parsivedinėti ir jį, tačiau tik vieną naktį teko kęsti jo siaubingą knarkimą, po tos nakties paaiškinau, kad visą naktį dėl jo neužmigau, jis suprato ir daugiau su kambarioke pas mus nelikdavo nakčiai.
O su broliu situacija nesikeitė. Kambariokė išskrido pas savo vaikiną, maniau, turėsiu savaitę ar porą atostogų gyvenant viena. Veltui džiaugiausi. Vos grįžau po savaitgalio namo, atrakinau duris, o ten ant kambariokės lovos iššidrėbęs jos brolis. Ką? Negi man teks vienai su juo būti? Leisti dienas ir naktis su nepažįstamu vaikinu, kuris naktimis mėgsta lunatikuoti, tame pačiame kambaryje? Bet vis dar stengiausi likti rami ir draugiška.
Paklausiau, gal čia bus tik kokią dieną ir vos išlaikęs egzaminą išvyks, tačiau sulaukiau atsakymo, kad jis atvyko čia pabūti kaip ir visada keletą savaičių tik rašyti baigiamąjį darbą, nes namuose tiesiog nesusikaupia ir tiek. Tada tai susinervinau ir pradėjau kurti planus, kaip gi jo vengti ir ką daryti. Mano planai užsitęsė. Atėjo laikas miegoti, o aš vis dar buvau susinervinusi dėl tokios staigmenėlės, gulinčios ant kambariokės lovos, todėl ilgai neužmigau ir guodžiausi draugams dėl tokios situacijos, klausiau patarimų.
Kaip minėjau, kambariokės brolis buvo lunatikas, todėl kaip ir kiekvieną naktį buvo galima tikėtis iš jo kažko. Tą naktį jis staiga atsikėlė, pasiėmė mano kepimo krosnelę, pasidėjo sau ant kelių ir burbėdamas sau po nosimi pradėjo ją kilnoti aukštyn žemyn. Man pasidarė neramu, nes žinojau, kad greičiausiai jis viską daro per miegus, todėl gali pridaryti nuostolių. Todėl greitai atsikėlusi pripuoliau prie jo, trenkiau, kad kiek prasibudintų o jis tik kartojo „reikia padėti į vietą...“. Tai kam išvis paėmė?
Išplėšusi krosnelę iš jo rankų padėjau ją į vietą ir bandžiau jį kalbinti, bet pamačiau, kad jis man atsakinėja per miegus. Aš buvau labai išsigandusi, nes prieš tai jis naktimis ir spintas kraustė, ir iš sienos vinį ištraukė, nukabinęs nuo jo paveikslėlį. Turėjau bemiegę naktį. Su nekantrumu laukiau, kada jis pabus, nes buvau siaubingai pikta ir norėjau išdėstyti viską, kas susikaupė per nervingą naktį. Dar nebuvau mačiusi savęs tokios piktos. Vos jis pramerkė akis, aš pripuoliau ir išrėžiau, kad nenoriu daugiau būti gera ir leisti jam apsistoti su manimi, kad jis neturi teisės, taip pat man reikėjo mokytis, todėl nenorėjau daugiau bemiegių naktų ir nervų. Tad išliejau viską, kas susikaupė per naktį ir po tų žodžių jis išėjo, grįžo tik po poros dienų, pasiėmė visus savo daiktus ir nebegrįžo.
Po viso to, praėjus keletui dienų grįžo mano kambariokė iš užsienio, man nenoriai atsakė „Labas“ ir po to visą mėnesį nepratarė nei žodžio, susikrovė visus daiktus ir išsikraustė iš bendrabučio. Gali pasirodyti, kad tai aš esu toji siaubinga kambariokė, su kuria negalima gyventi, nes neprisitaikau prie esamų sąlygų, tačiau viskas turi savas ribas. Tad linkėčiau kitiems būti atsargiems ir, jei įmanoma, geriau rinktis gyventi su draugais, tuomet viskas bus kiek paprasčiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nežinia, ar šiais laikais posakis, jog lietuviai džiaugiasi degančia kaimyno troba, teisingas, tačiau ne paslaptis, kad ne vienas šalia gyvenančiųjų nemėgsta. DELFI skaitytojai ne kartą skundėsi savais ar svetimais kaimynais – šie buvę ir rūkoriais, ir pikčiurnomis, ir vakarėlių mėgėjais ar nevalomis...
Pavyzdžiui, DELFI skaitytojai Vaidai yra pasakojusi, kad susiduria su nemalonia problema – rūkančiais kaimynais. Dėl šios priežasties moteriai tenka taikstytis su tuo, kad pro pravirą langą nuolat jaučiamas rūkalų kvapas. Nors moteris ir mėgino tartis su kaimynais, šie įpročio neatsisako, tad kambaryje tvyrančius cigarečių dūmus jai tenka kęsti ir naktimis.
Kitas DELFI skaitytojas pasakojo, kad nuvykęs pas savo brolį, turėjo susipažinti su piktais jo kiemo gyventojais, neleidusiais jam iškviesti policijos pareigūnų vaikui, išdaužusiam automobilio langą.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi, ar sutariate su kaimynais? Galbūt galite paneigti stereotipus apie piktus daugiabučių gyventojus ir papasakoti, kaip su kaimynais tapote geriausiais draugais? O gal atvirkščiai – savo kailiu patyrėte jų nemalonę?
Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kaimynai“ iki gegužės 19 d. Vienam atsiuntusiųjų padovanosime N.N. Taleb knygą „Juodoji gulbė: itin netikėtų reiškinių poveikis“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: