Sirgaliaus dienoraštis: vyrai buvo nusiteikę per lengvai kovai

Po rungtynių su Ukraina grįžęs į savo miestelį jau nebeprisėdau rašyti – nebesidėliojo mintys, o nesinorėjo darbo „ant greitųjų“. Taigi, gaudykite, tikiuosi, normalų rytinį tekstą.

Dar nebuvau minėjęs, Umag miestelyje, kuriame mes gyvename, yra ATP standarto lauko teniso stadionas, kuriame kaip tik šį savaitgalį vyko tarptautinis teniso turnyras tarp Kroatijos ir Didžiosios Britanijos. Susirinko tikrai daug sirgalių, miestelį užgrūdo automobiliais. Vietoje, kurioje gyvename, puikiai girdėjosi ovacijos bei sveikinimai – stadionas už kokių 500 metrų. Gaila, sutapo mūsiškių krepšinio varžybų laikai – tikrai būčiau pasinaudojęs tokia proga, pažiūrėti didįjį tenisą.

Nors rungtynių su Ukraina pradžia – 17:45 val., iš savo miestuko išvažiavome anksti ryte. Tenisas ir noras dar užsukti į Liublianą, papietauti, dar pasivaikščioti po gražų, smagų ir kompaktišką miestą privertė įsijungti žadintuvus ir keltis. Taip pat norėjome rasti vieną vietą, kurią rekomendavo vietiniai rokeriai – seną plokštelių parduotuvę. Rasti sekėsi tikrai sunkiai, du kartus pravažiavome pro šalį ir tik pasiklausinėję žmonių gatvėje vis dėlto suradome, kaip ateiti. Jokios reklamos... Vieta tikrai įspūdinga, prisipirkome retų senų plokštelių – mėgstamo senojo roko ir metalo, o tada jau „šiaušėm“ į areną „pakirkinti“ mūsų netolimųjų kaimynų – Ukrainos rinktinės.

Šį kartą žmonių arenoje buvo daugiau nei per prieš tai vykusiose rungtynėse. Matėsi daugiau ne lietuvių, tačiau tai tikrai nebuvo ukrainiečiai. Nemažai ir su sporto pasauliu susijusių žmonių – apie tai galima buvo spręsti iš jų ūgio bei ant kaklo kabančių praėjimo leidimų. Tačiau arena toli gražu nebuvo pilna, nebuvo net pusės, bet sirgti jau buvo smagiau.

Tiesa, jokio pasipriešinimo iš priešininkų sirgalių ir vėl nejautėme, nes jų tiesiog nebuvo... Buvome maloniai nustebinti tik išvydę keliolika ar dar daugiau merginų, pasidabinusių vainikėliais ant galvų, apsirengusių šviesiais drabužiais, kurios, praėjus porai minučių nuo rungtynių pradžios, atbėgo į pirmą eilę netoli mūsų, kur bandė sirgti už Ukrainos rinktinę. Tokie fanų priešininkai maloniai nuteikia, nors ir matėsi režisūra. Bet kokiu atveju, sportas nuo tokių vaizdų tik gražėja.

Rungtynių rezultatas visų kėlinukų metų buvo pakankamai lygus, ir, jei lietuviai dar prieš jas nebūtų užsitikrinę vietos sekančiame etape, galėčiau jas pavadinti netgi nervingomis. Matėsi, kad tiek mūsų vyrai, tiek ir sirgaliai jautėsi pakankamai atsipalaidavę, visi paprasčiausiai tikėjo, kad viskas bus gerai. Tačiau vienam po kito baigiantis kėlinukams bei rezultatui nesikeičiant mūsų komandos naudai, ne juokais sunerimome. Sunerimo ir treneris...

Likus penketui minučių kaip reikiant „užsivedėme“ ir, Sėklos paraginti, pakilome į lemiamą kovą ir mes, sirgaliai. Energingiau, vienas kitą padrąsindami ir pakurstydami pradėjome skanduoti ir dar labiau triukšmauti.

Nežinia, ar vyrai išgirdo pagyvėjusią areną, paskutines trenerio pastabas, ar komanda tiesiog susiėmė į vieną kumštį ir „ištraukė“ šias rungtynes. Taigi, turime dar vieną sunkią pergalę. Manau, tiesiog išeidami į aikštelę vyrai buvo nusiteikę per lengvai kovai ir „pagrojo“ visiems „ant nervų“. Bet kokiu atveju, žaidimas tik dar kartą parodo, kad šiame čempionate nėra silpnų komandų. Na, bent jau mums tokių nepasitaiko.

Taigi, turime dar vieną pergalę. Paskutines mūsų grupės varžybas laimėjo Serbija, tad liekame antri ir tai reiškia tris poilsio dienas komandos vyrams... Nežinau, gerai tai, ar blogai, žinau tik viena – turim nugalėt.

O sirgaliai turi tris dienas atostogų. Taip, taip, būtent atostogų! Tai, dėl ko mes čia atvažiavome – taip pat ir sunkus darbas, nes tenka įdėti daug ir fizinių, ir emocinių pastangų. „Sirgaliaus dienoraštis“ neatostogaus, poilsio nuo krepšinio dienas užpildysiu įrašu apie Kroatiją, vietas, kurias lankome, gamtą ir krepšinį ne arenoje.