Nes jei rezoliucijoje pateikti ES Sutarčių pakeitimai būtų priimti, dėl to pralaimėtų beveik visos ES šalys narės, išskyrus didžiąsias ir ypač Vokietiją, o svorio centras priimant sprendimus valstybėms ir jų piliečiams svarbiausiais klausimais persikeltų į Briuselį. O juk ne to buvo siekiama pradėjus kurti Europos Bendriją, turėjusią tapti bendradarbiaujančių suverenių valstybių organizacija.

Paryžiaus sutartis

Europos valstybių bendradarbiavimo procesas, davęs pradžią Europos integracijai, prasidėjo Belgijai, Prancūzijai, Nyderlandams, Liuksemburgui, Vokietijos Federacinei Respublikai ir Italijai įkūrus Europos anglių ir plieno bendriją. Šį sprendimą vainikavo 1952 metais įsigaliojusi Paryžiaus sutartis. Iš pradžių jos tikslas buvo ekonominis bendradarbiavimas ir sienų atidarymas, laisvas asmenų ir kapitalo judėjimas, o kuriama valstybių bendrija turėjo būti grindžiama Roberto Schumano taikia pokario vizija, t. y. krikščioniškomis vertybėmis besiremiančiu suverenių valstybių bendradarbiavimu. Nebuvo jokios kalbos apie integracijos proceso politizavimą. Bent jau iki tol, kol savo žygio per ES institucijas nepradėjo neomarksistai ir liberalai, kurie, atmetę krikščioniškus pamatus, pradėjo bandyti kurti kažką panašaus į internacionalistinę federaciją, atsirado naujo Sutartys.

Romos sutartis

Iki šiol buvo pasirašytos penkios pagrindinės sutartys. Be minėtos Paryžiaus sutarties, kita buvo 1957 metais pasirašyta Romos sutartis. Ja buvo įkurta Europos ekonominė bendrija, sutrumpintai – EEB. Pagrindinis Romos sutarties tikslas buvo sukurti bendrąją Europos rinką ir Europos atominės energijos bendriją. Jų pagrindu taip pat buvo įkurtos: Europos Parlamentinė Asamblėja, Europos socialinis fondas, Europos investicijų bankas, Europos Komisija ir Ministrų Taryba (sudaryta iš nacionalinių vyriausybių atstovų). 1985 metais EEB įvedė Šengeno susitarimą, kuriuo buvo panaikinta jį pasirašiusiųjų valstybių vidaus sienų kontrolė.

Mastrichto sutartis


1992 metais buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, kuri pirmą kartą sudarė teisinę politinės integracijos galimybę. Remiantis ja Europos ekonominės bendrijos pavadinimas buvo pakeistas į Europos Sąjungos pavadinimą. Mastrichto sutartimi buvo gerokai išplėsta bendros ekonominės politikos sritis ir parengtas ekonominės ir pinigų sąjungos įvedimo tvarkaraštis, kurį vainikavo bendros valiutos – euro – įvedimas 1999 metais.

Nicos sutartis

Ankstesnė Europos bendradarbiavimo sistema buvo patikslinta 2001 m. pasirašyta ir 2003 m. įsigaliojusia Nicos sutartimi. Ja pirmiausia buvo siekiama reformuoti Europos Sąjungą, kad ji galėtų sklandžiai veikti į ją priėmus 10 naujų Vidurio ir Pietų Europos šalių. Tarp jų buvo Lietuva ir Lenkija. Sutartyje buvo numatyta, kad Europos Komisiją turi sudaryti komisarų skaičius, lygus valstybių narių skaičiui.

Lisabonos sutartis

Revoliuciniai pokyčiai įvyko priėmus prieštaringai vertinamą Lisabonos sutartį, kuri įsigaliojo 2009 m. gruodį. Ji visiškai pakeitė Bendrijos taisykles ir jos veikimą. Sutartis suteikė Europos Sąjungai atskirą teisinį subjektiškumą – tokį, kokį turi valstybės, ir Europos Sąjunga tapo visateisiu tarptautinės teisės subjektu. Sutartis gudriai pakeitė Konstituciją Europai, kuri buvo atmesta referendumuose Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Sutartis yra beveik identiška Konstitucijai, tačiau iš jos buvo išbrauktas tik pirmasis skyrius, kuriame Sąjungai buvo suteikti valstybingumo simboliai, t. y. herbas, himnas ir vėliava. Taigi ji įsigaliojo pakeistu pavadinimu. Lisabonos sutartis išplėtė ir sustiprino Sąjungos institucijas, o valstybes nares susilpnino. Ja nustatyta išimtinė Sąjungos kompetencija šiose srityse: vidaus rinka, muitų sąjunga, pinigų politika eurą įsivedusioms šalims, jūrų išteklių ir žuvininkystės politika ir bendra prekybos politika. Tokiu būdu Sąjunga ėmė vis labiau tolti nuo Bendrijos tėvų įkūrėjų idėjų, pamažu prarasdama savo pirminį tėvynių Europos pobūdį.

Europos Parlamento rezoliucija ir siūlomi Sutarčių pakeitimai

Paskutinėje sesijoje Strasbūre Europos Parlamentas vos 17 balsų dauguma priėmė rezoliuciją ir balsavo už dar vieną ES sutarčių pakeitimą. Per balsavimą 291 EP narys pritarė siūlomiems pakeitimams, 274 buvo prieš, o 44 susilaikė. 2023 m. gruodžio 12 d. dokumentas bus pateiktas Europos reikalų ministrų tarybai. Pirmininkaujančios Ispanijos teigimu, yra pakankama dauguma, kad jis būtų perduotas Europos Vadovų Tarybai, kuri paprasta balsų dauguma gali sušaukti Konventą dėl Sutarčių peržiūros. Štai kas siūloma prieštaringai vertinamuose pakeitimuose:

  • panaikinti veto teisę, kurią į sutartis įtraukė dar Prancūzijos prezidentas Charles‘is de Gaulle‘is, siekdamas apsaugoti nacionalinių valstybių interesus nuo, visų pirma, Vokietijos dominavimo. Pagrindiniai šiuo metu dokumente įrašyti pakeitimai: daugelyje sričių atsisakoma vienbalsiškumo principo balsuojant ES Taryboje bei kompetencijų perkėlimas iš valstybių narių į ES lygmenį;
  • sukurti naujas išimtinai ES kompetencijas aplinkos apsaugos ir biologinės įvairovės srityse bei patvirtinti Lisabonos sutartyje numatytas išimtines ES kompetencijas vidaus rinkos, muitų sąjungos, pinigų politikos eurą įsivedusioms šalims, jūrų išteklių ir žuvininkystės politikos, bendros prekybos politikos srityse.

ES kompetencijų praplėtimas septyniose srityse

Europos Parlamento rezoliucijoje taip pat siūloma gerokai išplėsti Sąjungos pasidalijamąją kompetenciją, kuri apimtų septynias naujas sritis: užsienio politiką, saugumo politiką, sienų apsaugą, visuomenės sveikatą, civilinę gynybą, pramonę ir švietimą. Jei ateityje šie siūlomi Sutarčių pakeitimai būtų priimti, tai reikštų, kad būtų panaikintos nacionalinės valstybės ir sukurta ES supervalstybė, kuriai pasitelkus Briuselio biurokratines institucijas vadovautų Vokietija. Ne už tokius sprendimus ir ne už tokią Sąjungą balsavome 2003 metais, balsuodami dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Buvome sutarę dėl kažko kito. Stojome į Europos Bendriją kaip į tarptautinę bendradarbiaujančių laisvų tautų ir suverenių valstybių organizaciją, kurioje visos šalys turėjo būti lygiateisės, o ES institucijos turėjo remti valstybių ir jų piliečių ekonominį vystymąsi. Ir visa tai remiantis subsidiarumo principu. Pasiūlymai dėl suverenitetui grėsmę keliančių Sutarčių pakeitimų – tai savotiška stojimo sutarties ir integracijos karikatūra. Ne taip turėjo būti.

Tai – nesiskaitymas su Europos žmonių valia

Dokumento, dėl kurio balsuota, turinys – tai Europos piliečių, įskaitant 2003 metais referendume Lietuvos žmones, išreikštos valios išdavystė. Tai daugumos valstybėms priklausančių kompetencijų uzurpavimas ir primetimas žmonėms jų valios ir vertybių neatitinkančių sprendimų. Visa ko centralizavimą ir suvienodinimą jau esame patyrę praėjusioje komunizmo epochoje. Nieko gero iš to neišėjo. Todėl nėra prasmės antrą kartą bristi į tą pačią upę.

Dar septynios naujos kompetencijos Europos Sąjungai yra daug. Kalbant apie sienų apsaugą, saugumo politiką ir civilinę gynybą, iš dalies dar galima sutikti su kai kuriais pokyčių šalininkų argumentais, tačiau užsienio politikos vykdymo perdavimas Briuseliui yra per daug. Užsienio politikos vykdymas yra vienas pagrindinių suverenios valstybės ramsčių. Pavyzdžiui, Lietuvai tai reikštų užsienio reikalų ministro pareigybės panaikinimą, o šių ministerijų vadovai faktiškai taptų tik ES pareigūnų patarėjais. Savo ruožtu pramonės reikalų perdavimas reikštų, kad šalys negalėtų pačios spręsti dėl naujų pramonės įmonių steigimo.

Kitas klausimas – visuomenės sveikata, kurią turės valdyti Sąjunga. Jei tai būtų vieningos sveikatos sistemos klausimas, būtų visai kas kita. Su tuo būtų galima sutikti, tačiau jie nori primesti visuomenės sveikatos politiką. Kaip veikia iš išorės primetama tokia politika, matėme per pandemiją, kuomet nekontroliuojami koncernai teikė rinkai vakcinas be būtinų išsamių šalutinio poveikio klinikinių tyrimų.

Tačiau tai, kas labiausiai šokiruoja, yra ES noras perimti mūsų vaikų švietimo kontrolę. Šie pasiūlymai dėl Sutarties pakeitimų yra nepriimtini, nes pernelyg gerai matome, kaip atrodo ES švietimas kai kuriose šalyse. Tai tėvai konkrečioje šalyje turi turėti užtikrintą teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus ir pasaulėžiūrą. Europos Sąjungai perėmus švietimą, tai reikštų galimą nesiskaitymą su mūsų tradicijomis ir krikščioniškų tradicijų pasauliu. Pavyzdį to, kaip tai gali atrodyti Lietuvoje, turėjome švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus laikais, kuomet vaikų darželiuose įžūliai, pasitelkiant „dviejų karalaičių“ pavyzdį, bandyta diegti tam tikrą ideologiją. Tėvų protestais pavyko sustabdyti pačių mažiausiųjų vaikų atitinkamą „auklėjimą“.

Kaip balsavo atskirų šalių europarlamentarai

Grįžtant prie EP rezoliucijos, kuria raginama keisti ES Sutartis taip, kad valstybės narės taptų kone federalinėmis žemėmis, kurios praktiškai būtų centralizuotai valdomos iš Briuselio, pažvelkime, kaip balsavo atskirų šalių europarlamentarai. Balsavimas parodė, kad centralizacijos ir ES supervalstybės šalininkams, laimei, nebus lengva įgyvendinti pokyčius. Šias žalingas idėjas buvo galima sustabdyti dar balsuojant Europos Parlamente, nes rezoliucija buvo priimta vos 17 balsų persvara. Priminkime, kad 291 Europos Parlamento narys pritarė siūlomiems pakeitimams, 274 buvo prieš, o 44 susilaikė. Ir čia svarbi informacija: Europos Parlamente susilaikiusieji neskaičiuojami kaip Lietuvoje. Esant tokiai balsų proporcijai, Lietuvoje rezoliucija nebūtų priimta, nes balsų prieš ir susilaikiusiųjų suma yra didesnė nei balsų už. Tačiau ES yra kitaip ir čia pakanka paprastos daugumos.

Nedaug trūko, kad rezoliucija lapkričio 22 d. būtų atmesta. Todėl nesuprantama, kad iš Lietuvos europarlamentarų 5 buvo „už“ (Rasa Juknevičienė, Aušra Maldeikienė, Petras Auštrevičius, Vilija Blinkevičiūtė, Juozas Olekas), 3 susilaikė (Andrius Kubilius, Liudas Mažylis, Bronis Ropė) ir tik 2 balsai – mano ir Viktoro Uspaskicho – buvo „prieš“.

Žvelgiant gi į atskirų valstybių balsavimą, matyti, kad rezoliucija nebuvo reprezentatyvi. Dauguma 13 šalių europarlamentarų nepritarė rezoliucijai. Tuo tarpu dauguma 13 kitų šalių europarlamentarų balsavo „už“. Tai tarsi lygiosios pagal šalių skaičių, mat europarlamentarai iš Suomijos balsavo taip: 6 – „už“, 6 – „prieš“. Žinoma, rezoliucija, deja, buvo priimta, tačiau iš tikrųjų sprendimą priėmė vokiečiai, nes net 64 iš jų buvo „už“, 11 – „prieš“. Taigi, kadangi balsų skirtumas buvo 17 balsų, tai patys vokiečiai suteikė persvarą. Įdomu, kad italai pasiskirstė beveik per pusę, nes 37 buvo „už“, o 34 – „prieš“. Tik mažasis Liuksemburgas visiškai pritarė šiai rezoliucijai (5 balsai), tačiau tai veikiau susiję su tuo, kad kai kurios ES institucijos yra įsikūrusios šioje valstybėje.

O kaip balsavo kitų šalių europarlamentarai? Švedija – 1 „už“ / 15 „prieš“, Lenkija – 9 „už“ / 38 „prieš“, Vengrija – 4 „už“ / 10 „prieš“. Airiai balsavo labai gražiai: 0 „už“ / 11 „prieš“. Kroatai, čekai, danai, kipriečiai, olandai, rumunai, slovakai, maltiečiai ir latviai taip pat balsavo prieš rezoliuciją. Todėl apmaudu, kad dauguma lietuvių europarlamentarų balsavo už šią valstybių suverenitetui žalingą rezoliuciją. Juolab, kad kai kurie iš jų tiek daug kalba apie patriotizmą. „Jūs pažinsite juos iš vaisių...“

Yra vilties

Tačiau ši gilesnė balsavimo analizė (visa lentelė pateikiama po straipsniu) suteikia vilties, kad kituose procedūros etapuose pasiūlymai dėl Sutarčių pakeitimų nebus priimti arba, tiksliau tariant, tikrai bus atmesti galimo ratifikavimo metu, nes tokiems pakeitimams turi pritarti visos be išimties valstybės. O balsavimas Europos Parlamente parodė, kad net 13 šalių europarlamentarai didžiąja balsų dauguma balsavo prieš pasiūlymą įvesti naują ES sutartį, kuri sukurtų viršnacionalinę supervalstybę vietoj nacionalinių valstybių. Manau, kad federalizavimo šalininkams nepavyks įtikinti visų valstybių tokiam scenarijų. Esu optimistas ir tikiu, kad Europos ateitis yra tėvynių Europa.