Sukeltas tarptautinis skandalas. Kas dėl to kaltas? Be abejo, košę srėbti teks Specialiųjų tyrimų tarnybos(STT) vyrukams, kurie parodė pernelyg didelį uolumą. Ne laiku ir ne vietoje.
Net Lietuvos prokurorams ir specialiųjų tarnybų pareigūnams nėra per sunku suvokti, kad žurnalisto darbas - skelbti, o ne slėpti informaciją, kad jis negali būti valstybinės ar kitokios paslapties subjektas, tačiau nerašytas žurnalisto garbės kodeksas įsako kaip akies vyzdį saugoti savo informacijos šaltinius.
Todėl STT agentai būtų tik dėl akių apklausę BNS žurnalistes. Kaip „Snoro“ istorijoje- dienraščio „Lietuvos rytas“ redaktorius ir žurnalistus, nes tikrasis taikinys buvo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT)nepriklausomi ir nesukalbami, įsigeidę gyventi savo galva vadovai, kuriuos nutarta pašalinti, apkaltinus juos informacijos nutekinimu. Tačiau šįsyk BNS žurnalistės, profesionaliai atlikusios savo darbą, specialiosioms tarnyboms sumaišė visas kortas ir sutrukdė pasiekti tikruosius tikslus.
Kokie tie tikrieji tikslai? Jų būta ne vieno.
Pirmąjį nurodė profesorius Vytautas Landsbergis, taikliai jį pavadinęs „skiepu“. Tai buvusi prevencinė priemonė, paskiepijusi prezidentę nuo galimų priešiškos valstybės informacinių atakų, dezinformacijos, insinuacijų. Įtikinama versija, nes pramanų ir prielaidų apie prezidentę iki soties prikurta, gandus vis iš naujo pakursto jos trūkstami biografijos puslapiai.
Žinoma, iki užkimimo galima svarstyti, ar ne per vėlyvas „skiepas“ – paskutiniais kadencijos metais? Be to, ar ne per dideli tokio „skiepo“ socialiniai kaštai - įsigali slogi gandų, nepatikrintų faktų, įtarumo, tarpusavio nepasitikėjimo atmosfera, visuomenė tampa pernelyg priklausoma nuo specialiųjų tarnybų ir slaptųjų pažymų, o ne nuo įstatymo valdžios.
Gal patikimesnis vaistas būtų viešumas ir skaidrumas. Arba, kaip sakydavo Sąjūdžio žmonės, tiesos sakymas, kad nebeliktų nutylėtų, išplėšytų biografijos puslapių. Pirmoji kadencija jau vakarop, tačiau ką mes žinome apie savo prezidentę? Turbūt ne daugiau, nei prieš rinkimus. Ypač akylai Dalia Grybauskaitė saugo savo „ privacy“. Ar iš šios srities, o ne kokių apipelėjusių KGB archyvų, labiausiai ir baiminamasi smūgio?
Šiuo atžvilgiu Lietuvos prezidentė panašesnė ne į modernius demokratinių valstybių vadovus, o į senojo sovietinio sukirpimo politinio biuro narius, kurie už devynių užraktų slėpdavo savo ir artimųjų privatų gyvenimą, laisvalaikį, pomėgius. Toks uždarumas ir slaptumas- našiausia gandų, klastočių, pusėtinų ir visiškų melagysčių dirva.
Nedaug apsiriko ir tie, kurie šį skandalą pavadino primityvoka viešųjų ryšių akcija , dar gerokai prieš rinkimus mobilizuojančia D.Grybauskaitės elektoratą: „Saugokime mūsų prezidentę nuo užsienio ir vidaus priešų“.
Tas „vidaus priešų“ gretas gali papildyti ne tik tiesioginiai prezidentės kritikai, bet ir tie korupcijos ekspertai, kurie suabejos jos globojamais per brangiais ir gigantiškais, finansiškai pernelyg imliais ir ištęstais laike, Lietuvos žmonėms nenaudingais valstybiniais energetikos projektais, turinčiais visus didžiosios korupcijos požymius. Vėl tampa aktualūs Marko Twaino žodžiai: „ O kas yra patriotas, sakyk , meldžiamasis? Nagi tas, kuris šliaužioja prieš Pirmąją Šeimą ir liaupsina imperatorių bei vyriausybę, teisūs jie ar ne. O ypač tada, kai jie neteisūs. Tai reiškia būti už savo šalį“.
Tačiau nedera generolo G.Grinos kontoros nuvertinti, pažeminti jos iki sveikatos centro, besirūpinančio skiepais, ar viešųjų ryšių bei reklamos agentūrėlės. Visų pasaulio rimtų žvalgybų svarbiausias metodas- provokacija. Lietuva- ne išimtis. VSD pagamintas patiekalas- slaptoji pažyma buvo skirta, be abejo, vidaus vartotojams.
Pasinaudoti savo teise susipažinti su slapta informacija ir perskaityti šią spėjusią padaryti karjerą pažymą susirengiau gerokai po švenčių, jau išsikvepiant skandalui. Nustebau, kad buvau viso labo antras( skaitytojai griežtai registruojami), prieš mane buvo tik vienas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) naujokas, o visi NSGK senbuviai ja nesusidomėjo. Matyt, patirtis padėjo užuosti provokaciją.
Ir čia visiškai nesvarbus tos skandalingos pažymos turinys, kaip buvo nesvarbu, ką prirašė VSD generalinio direktoriaus pirmasis pavaduotojas Romualdas Vaišnoras, pradėdamas FNTT vadovų puolimą dėl tariamo informacijos apie sankcijas prieš „Snorą“ nutekinimo „Lietuvos rytui“.
Vienas iškiliausių šiuolaikinės Italijos intelektualų, rašytojas ir semiotikas Umberto Eco savo puikiame esė apie „WikiLeaks“ rašo , kad Juliano Assange‘o paskelbta slapta medžiaga bemaž nepalietė aukų, nes , „kaip visi suvokė, garsieji slaptieji pranešimai tebuvo „spaudos aidai“... Todėl slaptieji pranešimai buvo tarsi spaudos apžvalgos, kurias įmonės spaudos skyriai siunčia jos vadovui, per darbus neturinčiam laiko paskaityti laikraščių... Šitai tik patvirtina kitą puikiai žinomą dalyką: kiekviena slaptųjų tarnybų( bet kurios tautos) sudaryta byla susideda išimtinai iš viešai žinomos medžiagos“.
Tai kur čia sūris, jeigu slaptoje pažymoje nieko slapto- vien senstelėjusi, visiems žinoma informacija? Apie sūrį įsibėgėjant skandalui tos pačios dienos vakare pranešė G.Grina, patvirtinęs, kad tokia grėsminga VSD pažyma egzistuoja ir nurodęs jos gavėjus. Kadangi prezidentė, kaip Cezario žmona, yra aukščiau įtarimų, Užsienio reikalų ministerija yra jos tėvonija, premjero Algirdo Butkevičiaus nebuvo Lietuvoje, liko vienintelis svarbiausias VSD boso nurodytas adresatas - Seimas.
Štai kodėl Halloweeno naktį ne kur nors kitur, o pirmiausia prie Seimo slaptųjų raštų tvarkytojos buto durų išdygo keturi STT agentai. Pričiupom. Kai kurie naivuoliai, kraipo galvas, stebėdamiesi, kodėl agentai negalėjo palaukti kitos dienos, naktį, gąsdindami moterį, brovėsi į namus. Toks buvo planas.
Halloweeno naktį specialios tarnybos vaiduoklių spektaklį surengė Darbo partijos garbei. Nesunku nuspėti, kieno įnoriu ir užsakymu- prezidentė neslepia, kad paskelbusi karą šiai partijai.
Tokių bandymų akivaizdoje Darbo partija buvo priversta griebtis atoveiksmio. Pagaliau suvokusi, kad negali kliautis koalicijos partneriais - tik pati savimi, partija visiems netikėtai pergrupavo jėgas, bando atkovoti uzurpuotas Seimo teises ir pradėjo rimtai ruoštis prezidento rinkimams.
Todėl Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir Darbo partijos kandidatas į prezidentus, Seimo NSGK pirmininkas Artūras Paulauskas, gavę vardinius vokus su VSD pažyma, būtų neišvengę įtarimų informacijos nutekinimu (trečiasis pažymos gavėjas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka, kaip prezidentė sako, būtų buvęs „ne prie ko“). Kaip Vytauto Giržado ir Vitalijaus Gailiaus, nuo patikrinimo poligrafu jų nebūtų išgelbėję net tai, jeigu tuose vokuose būtų įdėta laikraščio iškarpa. Nenustebčiau, jeigu jau būtų buvęs paruoštas generalinio prokuroro kreipimasis į Seimą dėl jųdviejų teisinės neliečiamybės panaikinimo, už kurį entuziastingai ir sutartinai balsuotų prezidentinė konservatorių partija ir socialdemokratų vidinė Juozo Bernatonio frakcija.
Bet viską niekais pavertė BNS žurnalisčių profesionalumas. BNS slaptos VSD pažymos turinį paskelbė gera valanda anksčiau, nei ta pažyma pasiekė Seimą. Spąstai liko be sūrio.