Pagaliau Lietuvoje vyksta reali, atvira diskusija apie mūsų saugumo situaciją. Pagaliau atsivėrė bent jau dalies visuomenės ausys ir žmonės pradėjo girdėti. Dar iki galo nesusikalbam, deja, nes skirtingos patirtys ir skirtingas žinių bagažas, skirtingas noras išgirsti bei suprasti.
Dabar pasakysiu labai nedorą mintį. Narystė NATO mums turėjo vieną labai pavojingą neigiamą pasekmę. Visuomenė ir didžioji dalis politikų 2004 metais Lietuvai įstojus į NATO nusprendė, kad Lietuvos saugumo klausimas išspręstas amžiams. Mąstymas buvo maždaug toks – jei ką, ateis jie – NATO – ir viską padarys. Padarys už mus ir mums nieko nebereikia. Mums tik reikia gerovės. Nebereikia visuotinio rengimo gynybai, nebereikia tų sutartų 2 proc., nebereikia ginkluotės. Nieko nebereikia dar ir todėl, kad NATO yra pats stipriausias aljansas, o Rusija niekada nedrįs užpulti NATO šalies.
Taip, paskutinė tezė yra iš dalies teisinga. Jeigu nebūtume NATO, šiandien mūsų jau nebebūtų. Tai tapo aišku 2022 metų vasario 24 dieną.
Tačiau.
Šiandien toks mąstymas gali būti mirtinai pavojingas.
Kodėl?
Todėl, kad Putinas y r a nusiteikęs testuoti NATO, nepaisant to, kad NATO stipresnis. Kremlius puikiai žino ir visas NATO silpnybes. Mūsų silpnybes.
Man tai tapo aišku jau 2012 metais, kai Rusija pradėjo intensyvią militaricaciją prie savo vakarinių sienų ir Arktyje. Tuo metu Ukrainą tikėjosi jau paėmę per Janukovyčiaus išrinkimą. Putinas planavo NATO testuoti per mus jau tuomet, tačiau jo planus sugriovė 2014 metų Ukrainos revoliucija.
Taigi – apie dvi savaites. Generolo Ben’o Hodges’o, kurį neblogai pažįstu, mintis tikriausiai buvo apie blogiausią scenarijų. Net jeigu to scenarijaus tikimybė yra keletas procentų, mes turime būti ir jam pasiruošę. Pirmiausia – psichologiškai. Ypač tie, kuriems reikės priiminėti sprendimus.
Šiandien pagaliau pradedama klausinėti ir aiškintis, o kaip veikia tas 5 straipsnis? Taip, jo esmė – visi už vieną, vienas už visus. Tačiau, jis neveikia automatiškai.
Net ir po to, kai Vilniaus viršūnių susitikime buvo sustiprintos karinės NATO dalies galios, niekas negali paneigti B. Hodges’o teiginio ir atmesti blogiausio scenarijaus tikimybės.
Esminis žodis 5 straipsnyje yra „ginkluotas“:
„Šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų g i n k l u o t a s užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu […]“
Jau senokai NATO viduje diskutuojama, kas šiuolaikinių grėsmių pasaulyje gali būti laikoma užpuolimu. Jis gali neatrodyti ginkluotas ir kaip apskritai pamatuoti, kada šalis j a u yra užpulta. Tik primenu, kad po to, kai šalis narė kreipiasi į NATO, jog yra užpulta, vienbalsiai sutariama, kad taip ir yra. Bet gali ir ne visi taip manyti…
Pateiksiu liūdną pavyzdį, tiesa, ne NATO 5 str. kontekste, kai Krymo aneksijos atveju NATO valstybių sostinės turėjo labai skirtingą požiūrį, ar Ukraina yra užpulta? Dezinformacijos srautas buvo toks didelis, netikėtumo faktorius taip pat, kad truko nemažai laiko visiems suprast, kas vyksta.
Šiandien požiūris į Rusiją kitoks, visi supranta, kokio masto yra Kremliaus melas.
Tačiau ir Kremliaus įrankių paletė yra plati.
Tai, kad jau dabar vyksta dvejopas karas – konvencinis prieš Ukrainą, hibridinis – prieš mus, prieš visus Vakarus, įskaitant JAV, kelia pagrįstus klausimus, kur yra to ginkluoto užpuolimo ribos, ir ar hibridinis užpuolimas, griaunant iš vidaus, rengiant provokacijas, gali būti 5 straipsnio subjektu? Sakykim, sukeliama kritinės infrastruktūros katastrofa, kyla panika, permetamos diversantų grupės, kurių užduotis – suparalyžiuoti aukščiausių sprendimų priėmėjų darbą, valstybė paralyžiuojama ir pan.
Gali būti ir taip, kad tuo pat metu prie NATO stalo sėdi demokratiškai išrinkti Kremliaus draugai. Pakanka keleto, ir sprendimai blokuojami.
O kas šiandien gali garantuoti, kad NATO negali būti paralyžiuotas per pačią svarbiausią sostinę – Vašingtoną?
Ir nebūtinai tik todėl, kad JAV Prezidentu gali tapti Donald‘as Trump‘as.
Pasaulio tektoniniai lūžiai gali atsiverti ir kitur, ne tik Europoje. O JAV tėra viena su tiek pajėgumų ir resursų, kiek jų yra.
Jau dabar vyksta du karai Europos kaimynystėje. Europos Sąjunga viena pati kol kas nėra hard security žaidėja. Todėl aš šiandien nebūčiau tokia drąsi sakyti, jog Ben‘as Hodges‘as kalba neįmanomus dalykus. Ir tai nėra gąsdinimas.
Atvirkščiai, generolo Hodges’o perspėjimai yra pagalba mums, vis dar besiginčijantiems, ar reikia dar labiau stiprinti savo pačių pajėgumus, įskaitant ir žmonių pasirengimą.
Gerai, kad kalbamės atvirai. Jeigu bus aiški diagnozė, tada galėsim ir tinkamą gydymą taikyti. Blogiau, jei būsim nepasiruošę visiems galimiems scenarijams.
Beje, man kaip tik atrodo, kad šiandien mūsų situacija yra daug geresnė, negu tuomet, kai 2009 metais tik pradėjom kartu su NATO rengti regioninius gynybos planus.
Tuomet buvo manoma, kad mums patiems gintis reikia būti pasiruošus mažiausiai 30 dienų. Ir tuomet ne tik kad nebuvo jokio sąjungininkų bataliono, bet ir jokios kalbos apie Rusijos grėsmes prie NATO stalo.
Šiandien situacija mums yra netgi geresnė, nei 2022 metų vasarį. Įsivaizduokime, kokia būtų mūsų saugumo aplinka, jei rusai būtų paėmę Kijevą per savaitę, kaip planavo?
Aš nebijau diskutuoti apie v i s u s galimus scenarijus.
Be visuomenės supratimo, be pasiryžimo atgrasyti priešą nuo tokių planų, nepriimsim reikalingų sprendimų. Jų reikia šiandien.
