Tačiau visoje šitoje diskusijoje pasigendu Lietuvos konkurencingumo, talentų pritraukimo ir atlyginimų didinimo strategijos.
Dabartinė globali tendencija yra mažinti mokesčių naštą ir siūlyti mokestines lengvatas aukštą pridėtinę vertę kuriančioms profesijoms. Kalba eina apie galimybę mokėti pasaulinio lygio atlyginimus mokslininkams, IT specialistams, finansų analitikams, gydytojams ir dėstytojams, kad jie liktų Lietuvoje ir galėtume pritraukti aukščiausios kvalifikacijos specialistus iš užsienio.
Yra ilgas sąrašas mokestinių lengvatų, kurias jau šiandien siūlo kitos ES šalys kaip Portugalija, Airija, Prancūzija, Italija ar Vokietija.
Pavyzdžiui, į Italiją ar Prancūziją atvykę ir įsidarbinę aukštos kvalifikacijos darbuotojai pajamų mokestį moka vos nuo 50 proc. gautų pajamų. Tokiu būdų vakarų Europos šalys stengiasi pritraukti į valstybę aukščiausios kvalifikacijos darbuotojus, kurių įgūdžių dėka valstybė ilgalaikėje perspektyvoje galėtų konkuruoti globalioje rinkoje.
Visgi Lietuva toliau ignoruoja šias tendencijas ir toliau veikia taip, tarytum konkurencija dėl talentų pasaulyje neegzistuotų. Tarytum mūsų piliečiai neturėtų galimybės išvykti iš Lietuvos. Toliau yra toleruojamos mokestinės privilegijos vietinėms profesijoms, tokioms kaip advokatai, antstoliai, ūkininkai.
Prezidentūros pasiūlymai atsisakyti mokestinės diskriminacijos pagal veiklos formą ir profesiją veikiausiai vėl įstrigs Seimo biurokratiniuose spąstuose, nes ar galima tikėtis, kad ūkininkų dominuojamas Seimas apkarpys mokestines lengvatas sau?
Užtenka pažiūrėti į praėjusių metų mokesčių reformą, kuri su fanfaromis buvo pristatyta kaip radikali reforma, kuri tariamai sumažins pajamų nelygybę ir pritrauks užsienio investuotojus kurti aukštos pridėtinės vertės darbo vietas. Tiesa ta, kad 1 procentiniu punktu sumažinti darbo mokesčiai tebuvo reformos imitacija ir reikšmingo pozityvaus postūmio ekonomikai net ir nebuvo galima tikėtis.
Dabar jau aiškėja visas mokesčių reformos rezultatas – ir toliau auganti pajamų nelygybė ir didėjanti imigracija iš trečiųjų šalių. 2018 m. į Lietuvą atvyko 8,7 tūkst. Ukrainos ir Baltarusijos piliečių, kai 2014 metais šis skaičius siekė vos 1,8 tūkst., tačiau ar kas nors girdėjo, kad į Lietuvą ateitų stambus užsienio kapitalo investuotojas ir sukurtų aukštos kvalifikacijos reikalaujančių ir gerai apmokamų darbo vietų.
Jei Lietuvos strateginis tikslas yra ir toliau teikti žemos pridėtinės vertės paslaugas su įvežtine darbo jėga iš Ukrainos, mes tinkamame kelyje, bet tikriausiai visi sutinkame, kad ne tokią Lietuvą norime matyti ilgalaikėje perspektyvoje.
Todėl lieka svarbiausias klausimas, kaip Lietuva žada pritraukti ir išlaikyti savo gabiausius žmones, kurie kurs ateities ekonomiką. Reformų imitacija neveikia.
Jei norime, kad Lietuva būtų ne tik „IKEA‘ai“ baldus gaminanti valstybė, bet aukštos pridėtinės vertės prekių ir paslaugų segmente gebanti konkuruoti šalis, mokestinės lengvatos aukštos kvalifikacijos specialistams, norintiems atvykti į Lietuva, yra būtinos.
Galima remtis sėkmingais Italijos, Prancūzijos, Portugalijos ar kitais pavyzdžiais. Nuo to priklauso mūsų ir mūsų vaikų ateitis ir vaidinti reformų jau nebėra laiko.