Du stipriosios lyties atstovai piktinosi mūsų valdžios daromomis nesąmonėmis: vienas skausmingai dejavo, jog jo, nepaisant to, kad visą gyvenimą sunkiai dirbo ir turi šiek tiek nekilnojamojo turto, laukia siaubingos dienos. Kiek teko suprasti, tas turtas – tai du butai ir sodas, kuris yra išnuomotas, nes tėvams jo jau nebereikia, o pačiam gal prireiks kada nors ateityje, nes niekad nežinai, kada prabus tas vidinis sodininkas ir šašlykų kepėjas.
Pasipasakojęs apie turimus turtus, vyriškis pradėjo piktintis dėl būsimų mokesčių. Aišku, pirmasis priekaištas buvo tas, kad, nepaisant to, jog visą gyvenimą sunkiai ir sąžiningai dirbo, jį valstybė ketina apiplėšti. Kokia siaubinga neteisybė!
Klausiau ir tylėjau. Ne, tikrai ne iš baimės. Tiesiog supratau, kad ginčas būtų bereikšmis ir niekur nevestų, ypač turint mintyje tai, kad pirtyje kaitino aštuoniasdešimties laipsnių karštis. Čia jau logiško dialogo nesitikėk. Vis dėlto, įdomumo dėlei karštį kentėjau toliau ir nekantriai laukiau, kokiais keliais keleliais pokalbis pakryps. Ilgai netruko.
Prasidėjo antroji pasipiktinimo dalis. Šį kartą vyrukams užkliuvo sveikatos apsaugos sistema. Ką ir bepridursi, tikrų tikriausia klasika. Antrasis iki tol tylėjęs vyras pradėjo aistringai aiškinti, kokia toji sistema yra siaubinga. Kad žodžiai nebūtų tušti, jis pirties kolegai papasakojo istoriją apie tai, kaip kvietė savo dūstančiam vaikui greitąją medicinos pagalbą (GMP), o nuvežus jį į skubiosios medicinos pagalbos skyrių gydytojai nieko blogo nerado, todėl paleido namo. Deja, grįžus į namus priepuolis pasikartojo, todėl vyras nusprendė nedelsti ir vėl kviesti GMP, tačiau šį kartą kitame ragelio gale išgirdo žodžius, jog ši paslauga bus mokama, nes medikai kviečiami tą pačią parą ir dėl to paties atvejo.
Vyruko manymu, tai – absoliuti nesąmonė. Tiesa, iš visų jo nupasakotų simptomų supratau, kad vaikas greičiausiai patiria panikos priepuolius, todėl pagalbos reikėtų ieškoti jau ne skubiosios medicinos pagalbos skyriuje, o psichologo ar psichiatro kabinete. Vis tik turiu sveiko proto ir suprantu, kad pirtyje nepulsi diagnozuoti sveikatos sutrikimų. Belieka išklausyti, kad kitose šalyse tai tvarkelė, bet jau Lietuvoje tai iš viso neaišku, kur eina žmonių sumokėti mokesčiai. Tuo pat metu vienas iš vyrų pakrikštija akmenis dideliu kaušu vandens, taip dar labiau įkaitindamas atmosferą. Tiesiogine prasme, žinoma.
Darėsi vis karščiau ir jau beveik ketinau kilti nuo savo suolo, bet čia kur buvęs, kur nebuvęs į pokalbį su trenksmu grįžo vyras, prieš tai turėjęs tvirtą nuomonę apie būsimus nekilnojamojo turto mokesčius. Pasirodo, tai buvo toli gražu ne vienintelis jo skundas, mat prasidėjo pasipiktinimo lavina apie tai, kad dabartinė valdžia yra kalta dėl kelių būklės. Anot jo, prieš penkioliką metų keliai buvo nuostabūs, o dabar… Šiais laikais jau net greitkeliais negali važiuoti daugiau kaip 110 km/val. Dar numeta komentarą, kad netrukus nereikės jokių radarų, nes tais keliais tiesiog bus neįmanoma greitai važiuoti ir abu vyrai pradeda juoktis.
Neištvėriau ir išėjau iš pirties. Nežinau, ko nebepakėliau labiau – karščio ar to netikėtai atsiradusio didelio noro įsikišti į diskusiją. Jau nurimęs nusprendžiau parašyti savo atsaką į visus garuose ir karštyje išgirstus komentarus, todėl labai tikiuosi, kad internetas atves tuos du pirtininkus iki čia.
Pradėsiu nuo to, kad, kai mes lyginame Lietuvą su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, turime prisiminti, kad pagal sumokamus mokesčius esame viena liberaliausių valstybių ES šeimoje. Per biudžetą mes perskirstome apie 33 proc. savo mokesčių, kai tuo tarpu ES vidurkis yra daugiau kaip 40 proc. Ir šioje šviesoje, kaip sako mūsų Premjerė, mes kažkaip vis dar pasiekiame šiokių tokių rezultatų viešajame sektoriuje. Kitos mūsų garbinamos šalys su tokiu perskirstymo procentu ir keliamais reikalavimais net nesiimtų vadovauti Vyriausybei. Juk valstybės biudžetas – kaip įmonės lūkesčiai: jeigu akcininkai iškelia nerealius siekius, bet jiems neskiria jokio finansavimo, vadovas paprastai užverčia segtuvą ir garbingai pasitraukia iš pareigų. Štai mes vis dar bandome vairuoti viešąjį sektorių ir, tiesą sakant, manau, kad tai darome puikiai.
Pirmajam vyrukui pirtyje norėčiau atsakyti dėl jo sukrauto turto ir neteisingų mokesčių. Kadangi jis pats neprašomas paminėjo, kad turi namuką sode, įtariu, kad iki jo nori nusigauti neduobėtu ir galbūt net asfaltuotu keliu. Matyt, tokių pačių tvarkingų privažiavimų nori ir prie savo butų. Visai tai infrastruktūrai reikia daug pinigų. Mes gražėjame, bet gražėjimas kainuoja. Gerai, kai dalį mūsų grožio dengė Europos Sąjungos fondai ir tai tęsėsi tikrai ilgai, tačiau dabar atėjo metas patiems pasirūpinti savimi.
Gražėjimas yra glaudžiai susijęs ir su viešosiomis paslaugomis: mes jų nematome, bet vaikštome švariai, savo išpuoselėtą aplinką mielai rodome atvykėliams, tačiau, rodos, niekas nesusimąsto, kad tai taip pat kainuoja. Čia ta pati situacija, kaip ir su mūsų greitkeliais: taip, jie prieš daugelį metų buvo geresni, bet kai jie geri, tai niekas nepuola skaičiuoti, kiek tokį greitkelį kainuos prižiūrėti. Tuo pat metu mielai piktinamės, koks baisus kelias į Uteną. Nieko asmeniško, visur yra nusidėvėjimas ir lygiai taip pat visur reikia pinigų. Pridėkime dar ir tą faktą, kad dauguma kelių buvo tiesiami tuomet, kai projektuotojai net sapne nesapnavo, kad jais važinės toks kiekis automobilių.
Apie sveikatos sistemą jau neturiu komentarų. Suprantu, kad žmogui visuomet svarbiausios jo problemos ir bėdos. Tai normalu, tačiau norint gauti daugiau viešųjų paslaugų, norint turėti daugiau kokybės, reikia už tai susimokėti. Mes norime kviesti GMP tiek kartų, kiek mums širdis geidžia, iš jau sumokėtų mokesčių gauti nemokamas šeimos gydytojo paslaugas, o susirgus vėžiu – patį moderniausią ir geriausią gydymą. Turime iliuziją, jog turėsime patenkintus, gerai uždirbančius, kyšių neimančius gydytojus, o paslaugas gausime bet kuriuo paros metu ir bet kurioje Lietuvos vietoje. Telieka konstatuoti, kad norime gauti daug, tačiau už tai sumokėti – ne.
Žmogus – keistas sutvėrimas. Kai reikia pirkti naują automobilį, niekas nesipiktina, kad jis kainuoja gerokai daugiau nei arklys. Mes nesėdame į vežimą, kuris galėtų važiuoti ir dulkėtu keliu. Ne. Mums reikia kuo gražesnio, modernesnio ir šaunesnio automobilio. Žinoma, geram automobiliui reikia puikių gatvių ir kelių. Su vaikais norime vaikščioti patogiais šaligatviais, kad nesusižeistume kojų, o vaikai nebraidžiotų po balas ir purvus. Na štai, atėjo metas, kai esame paprašyti susimokėti už komfortą. Kokia pirmoji mūsų reakcija? Mes pradedame šaipytis.
Automobilis turi būti geras, o kelias turi būti patiestas Dievo, butas, namas ar kitas turtas – prakaitu uždirbtas, o gerovė aplinkui jau yra kaimyno, kažkokio mero ar Seimo nario reikalas. Man tik belieka pasidžiaugti, kad vyrai pirtyje nekėlė reikalavimo jiems garą paduoti iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Pakartosiu abėcėlę. Mokesčiai – ne Vyriausybės turtas. Tai žmonių ir verslo suneštas gėris. Merai, savivaldybės ir LR Seimas yra renkami tam, kad tuos mokesčius paskirstytų viešosioms paslaugoms. Visos šios grandys gali nuveikti ir pagerinti tiek, kiek iš surinktų pinigų pavyksta.
Gerai, nedidinkime tų mokesčių, kurie taip stipriai skauda, bet tuomet nustokime reikalauti viešųjų paslaugų intensyviai gražėjančioje infrastruktūroje. Susirinkime į bendruomenes ir pradėkime tvarkytis patys. Tvarkykime kelius, parkus, sveikatos priežiūros paslaugas, švietimą ir kitas sritis. Įtariu, bus nepatogu ir pozityvumas labai greitai išblės.