Regionų politikos nėra
Regionų reikalus koordinuoti yra pavesta Vidaus reikalų ministerijai, tai tokia ministerija, kuri koordinuoja viską, nuo migracijos ir policijos, iki sporto ar informacijos saugumo. Vadovaujantys VRM politikai nesusitvarko su didžiuliu darbo spektru, o tai garantuoja chaosą ir betvarkę.
Kaip tokios netvarkos iliustraciją galima paminėti Lietuvos miestų sąrašą, kuriame 103 miestai. Jame yra Troškūnai ar Smalininkai, kuriuose negyvena net 500 žmonių, bet Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos priemiesčiai pagal tą sąrašą yra kaimai. Atrodytų, na ir koks skirtumas, kad biurokratai apsileidę? Tačiau pagal tokius dokumentus yra projektuojamos ES ir valstybės investicijos. Taigi nenuostabu, kad taip Druskininkai atsiranda probleminių teritorijų sąraše ir šiam miestui planuojamos papildomos finansinės investicijos.
Vilnius auga kitų sąskaita
Premjeras A. Butkevičius yra sakęs: „regionų ekonomikos gaivinimas, socialinės atskirties mažinimas yra mūsų Vyriausybės prioritetas“. Nesvarbu regionų politika yra prioritetas Premjerui ar nėra, bet rezultatai rodo, kad Vilnius sparčiai auga, o likusi Lietuva mažėja. Vilniuje 2012 m. gyventojų padidėjo 4 tūkst., 2013 m. 2 tūkst., o 2014 m. net 13 tūkst. Tai tik oficialūs skaičiai, o kaip rodo Ligonių kasų duomenys ar Finansų ministerijos skaičiavimai, sostinėje gyvena bent 100 tūkst. žmonių daugiau, o tai reiškia, kad Panevėžyje, Šiauliuose, Tauragėje ar Alytuje gyventojų dar mažiau, nei deklaruojama.
Ekonomistas Žygimantas Mauricas neseniai paskelbė, kad Vilnius galbūt aplenks Rygą pagal gyventojų skaičių. Galima suabejoti tik vienu - ar dar neaplenkė? Latvija jau sovietmečiu buvo centralizuota valstybė, todėl Ryga nebeturi iš kur pasipildyti gyventojų, o Lietuva buvo apgyvendinta tolygiai, todėl Vilnius vis dar siurbia gyventojus iš regionų. Kai Vilnius auga, likusi Lietuva mažėja labai sparčiai, nes šalia migracijos į sostinę, dar veikia emigracija į užsienį ir neigiamas gimimų bei mirčių balansas. 2012 m., neskaičiuojant sostinės, likusi Lietuva neteko 35 tūkst. gyventojų, 2013 m. 31 tūkst., o 2014 m. dar 35 tūkst. ir jokios mažėjimo tendencijos nematyti.
Sprendimai turi būti toliaregiški
XXI amžius vadinamas miestų amžiumi, nes tokie pat procesai, kaip Lietuvoje, vyksta visame pasaulyje. Pasak norvegų investuotojo Stig R. Myrseth, Norvegijos vyriausybė net siūlė žmonėms sumokėti už tai, kad liktų savo miestuose ir miesteliuose ir nesikeltų į sostinę, tačiau tokie siūlymai nepadėjo.
Premjeras nepripažįsta demografinių realijų, o tik kartoja, kad tuoj viskas pasikeis. Jau praėjo trys metai, kai socialdemokratai valdžioje ir jokių pokyčių regionų politikoje nėra. Iš ES fondų toliau keliauja milijonai į regionų infrastruktūros plėtrą, nors nebeaišku kas ta infrastruktūra naudosis, kas už ją mokės? Pavyzdys yra vandentiekio ir kanalizacijos plėtra. Į mažų miestelių vamzdžius sudėta arti milijardo eurų, ar tikrai tokios investicijos kada nors atsipirks?