Skaičiai reitingų sąraše neatskleidžia tikro mokyklų paveikslo
Iki numerio sąrašo eilėje supaprastintas mokyklų vertinimas kuria iliuziją, kad mokyklos darbo kokybę galima lengvai pamatuoti skaičiais. Tačiau veikiau tai mokyklų darbo nuvertinimas, nepastebint, kiek laiko mokytojai ir kiti specialistai skiria švietimo pagalbai, kiek dirba, kad iš socialiai jautrios aplinkos atėjęs vaikas apskritai domėtųsi mokymųsi, atsikleistų.
Pradėjusi darbą ir aš maniau, kad tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA ir valstybinių brandos egzaminų vertinimai yra esminiai bei geriausiai parodo, kaip sekasi mūsų vaikams, mokytojams, mokykloms. Darbas Ministerijoje ir su švietimo bendruomene mano nuomonę apie pasiekimų vertinimus stipriai pakeitė. Jau priimti sprendimai skatina judėti kiek kita kryptimi.
Šią kaitą lėmė žymiai gilesnis supratimas, kad mūsų mokyklos ir vaikai yra labai skirtingi. Ypač tai aktualu įtraukaus ugdymo kontekste, kai siekiame visiems vaikams (ir turintiems įvairių mokymosi poreikių) užtikrinti lygias sąlygas mokytis ir tobulėti.
Mokyklos ir mokytojo misija – su kiekvienu vaiku paėjėti tam tikrą kelio atkarpą ir padėti jam atsiskleisti. Tiek, kiek tik mokinys gali. Vienam tas kelias bus egzamino šimtukas, kitam – tarptautinė olimpiada, dar kitam – patirtinis žinojimas ir išauginta gėlė ant palangės.
Dar retai susimąstome, kad valstybinių brandos egzaminų rezultatų negalima lyginti, neįvertinus kitų veiksnių. Ypač – socialinio-ekonominio ir kultūrinio šeimų konteksto, vaikų įvairovės, korepetitorių indėlio, o dažnai ir slaptos, neleidžiamos, bet kai kuriose valstybinėse mokyklose visgi vykdomos atrankos rezultatų. Turime pripažinti, pasitaiko atvejų, kai mokiniai ir jų tėvai yra atkalbinėjami nelaikyti valstybinių brandos egzaminų, kad mokykla geriau atrodytų reitingų lentelėje.
Vertinimas neturi atsilikti nuo švietimo pažangos
Atėjo laikas pripažinti, kad brandos vertinimas ir priėmimas į aukštąsias mokyklas, remiantis tik vienkartiniu mokinio pasirodymu per egzaminą, neatitinka šiuolaikiško ugdymo tikslų ir formų. Be to, toks pasiekimų patikrinimas sukelia daug streso, nerimo ir nusivylimo. Jauno žmogaus ateities kelias gali priklausyti nuo to, kaip jam sekėsi per egzaminą.
Dirbdama ne kartą girdėjau edukologų pastabų, kad mes savo sprendimais skatiname patikrinimų kultūrą. Jog reikėtų visai atsisakyti nacionalinių patikrinimų ir pereiti prie formuojamojo pasiekimų vertinimo mokyklų lygiu. Priminsiu, kad formuojamasis vertinimas yra grįstas mokytojo ir mokinio sąveika, palaiko mokymąsi, kai pedagogas stebi vaikų įsitraukimą, pastangas, bendradarbiavimą, mokymosi būdus, sunkumus ir atitinkamai reaguoja – padeda suprasti, kaip įveikti iššūkius ir kokie mokymosi būdai veiksmingi.
Tai teisinga kryptis, tačiau viskas nėra tik juoda ar balta. Visur, ypač formuojant pasiekimų vertinimo kultūrą, yra reikalinga pusiausvyra. Vertinimo sistemos pokytis yra kultūrinis, o kultūra nesikeičia per dieną.
Pasidalysiu, kokia kryptimi judame ir kokių nuostatų dėl mokinių pasiekimų vertinimų laikomės.
Ugdymo(si) ir vertinimo filosofija turi būti vieninga. Atnaujinome ugdymo turinį, kad būtų stiprinamos gyvenimui ir karjerai reikalingos kompetencijos. Natūralu, kad ne tik ugdydami kompetencijas, bet ir vertindami mokinių pasiekimus turime laikytis tos pačios krypties. Įgytoms kompetencijoms įvertinti neužtenka pasirenkamo atsakymo ar atmintį tikrinančių užduočių. Reikalingi atviro tipo klausimai, leidžiantys mokiniui parodyti, kaip jam sekasi taikyti žinias ir gebėjimus įvairioms kompleksinėms problemoms spręsti. Pvz.: argumentuotai žodžiu reaguoti į perskaitytą tekstą, suplanuoti ir atlikti eksperimentinį tyrimą, siekiant patvirtinti iškeltą hipotezę, kurti ilgesnį rišlų tekstą nurodyta tema ir pan. Mūsų tikslas yra atskleisti kiekvieno mokinio unikalų potencialą.
Svarbu žinoti, kaip sekasi mūsų vaikams, bet konkurencijos ir lyginimo neturi būti. Pasiekimų ir individualios pažangos vertinimas yra neatsiejama ugdymo(si) proceso dalis. Jis vyksta kiekvieną dieną klasėje. Mokytojas nuolatos stebi ir vertina pažangą. Tai vyksta natūraliai, dirbtinai nesureikšminant šio proceso ir gerbiant kiekvieno vaiko galias. Nacionaliniai patikrinimai suteikia galimybę plačiau stebėti, kaip sekasi mūsų vaikams ir mokytojams. Tačiau patikrinimai privalo būti skirti pagalbai, ne konkurencijai. Lyginimo mokyklų lygiu neturi būti. Patikrinimų užduotys palaipsniui turi įtraukti vis daugiau atvirų klausimų ir leisti mokiniams pademonstruoti ne tik žinias, bet ir kompetencijas, atskleisti savo kūrybiškumą.
Turime nuosekliai stiprinti mokytojų vertinimo kompetencijas. Tiesa, šiandien mokytojai dar labai skirtingai vertina mokinių pasiekimus. Valstybinių brandos egzaminų ir metinių pažymių rezultatai gali skirtis net kelis kartus. Pedagogų rengimo centrų mokslinis potencialas vertinimo srityje taip pat nepakankamas. Šiuolaikinėmis ugdymo tendencijomis grįsta vertinimo sistema kol kas silpnai išplėtota, apgintos tik kelios disertacijos. Taigi, pirmiausia mums labai trūksta mokslininkų, galinčių padėti parengti mokytojus ir jiems talkinti.
Todėl mūsų kelias tobulinant vertinimo sistemą privalo būti laipsniškas, o ne radikalus. Kartu su vertinimo sistemos pokyčiais mums reikia keisti visuomenės požiūrį į pasiekimų vertinimą ir palaipsniui auginti mokytojų bei mokslininkų kompetencijas.
Vertiname ne tam, kad lygintume, o kad padėtume augti
Kokie sprendimai buvo priimti ir ką dar reikia nuveikti?
Pirmiausia, sutvarkėme Nacionalinio mokinių pasiekimų patikrinimo (NMPP) sistemą. Sumažinome nacionalinių patikrinimų skaičių, apsisprendėme, kad jie bus visuotiniai ir nukreipti į pagalbą mokiniui ir mokytojui. NMPP yra reikalingi visai švietimo sistemai stebėti ir tobulinti. Jie atskleidžia platesnį paveikslą, kaip sekasi mokytis mūsų vaikams, parodo, kuriose srityse ir kokios kompetencijos ugdomos geriau, o kokios – silpniau. Remiantis šiais duomenimis, galima planuoti mokytojų ir vadovų profesinį tobulėjimą. Pagal apibendrintus pasiekimų rezultatus mokyklos steigėjas gali spręsti, kokios papildomos pagalbos reikia mokyklai siekiant geresnės mokymo kokybės.
Labai svarbu, kad nacionalinių patikrinimų rezultatai nesukeltų papildomų įtampų ir nereikalingos konkurencijos mokytojams. Tad rezultatai nebus lyginami mokyklų lygiu. Tikslas yra padėti, o ne konkuruoti. Planuojama nuosekliai tobulinti patikrinimų kokybę, kad būtų galima vertinti platesnę gebėjimų ir kompetencijų įvairovę.
Antra, panaikinome atskirą egzaminų programą. Egzaminai ir patikrinimai turi būti natūrali ugdymosi proceso dalis. Vertinimas yra neatskiriamas nuo mokymosi, tai cikliškai vykstantys procesai – per vertinimą gaunami duomenys padeda mokytojui suprasti, ko mokinys išmoko, ir suplanuoti, ko mokyti toliau. Mokydamiesi pagal bendrojo ugdymo programą mokiniai ruošiasi ir egzaminui, ir gyvenimui.
Trečia, vienintelį ir lemiamą valstybinį brandos egzaminą keičia kaupiamasis balas. Nuo naujų mokslo metų III gimnazijos klasėje per vykdomus tarpinius patikrinimus mokiniai sukaups dalį baigiamojo vertinimo (40 proc.), bus išskaidytas mokymosi krūvis, sumažinta įtampa per brandos egzaminų sesiją. Kitaip tariant, dvejų metų mokymosi turinys bus suskaidomas dalimis, kad mokiniai galėtų nuosekliau atskleisti įgytas žinias, gebėjimus ir patirtų mažiau įtampos – egzaminas nebus vienintelė galimybė, lemianti ateities akademinius ir profesinius planus. Keli vertinimo etapai sudarys sąlygas dažniau vertinti mokinių pasiekimus, naudoti įvairesnius metodus bei skirtingas užduotis. Visa tai suteiks daugiau galimybių mokiniams atsiskleisti, būti įvertintiems įvairiapusiškiau, parodyti įvairesnius gebėjimus, unikalumą, kūrybiškumą ir kitas stiprybes.
Palaipsniui link įvairesnių pasiekimo vertinimo formų. Kitaip tariant – link formuojamojo pasiekimų vertinimo. Džiugu, kad mokytojai jį jau taiko, kartais patys to neatpažindami, nes formuojamasis vertinimas apima pagrindinius pedagogikos principus. Ministerija kartu su ekspertų grupe parengė ir netrukus patvirtins Pasiekimų vertinimo aprašą, kuriame aptariamos mokyklos vertinimo nuostatos. Planuojama ir kvalifikacijos tobulinimo programa mokytojų vertinimo gebėjimams stiprinti.
Vertinimo šerdis – pasitikėjimas mokytoju
Užburtame nepasitikėjimo rate galime suktis labai ilgai, jeigu neparodysime pasitikėjimo mokytoju. Ministerija, savivaldybė, mokyklos vadovas, tėvai ir visuomenė. Juk pokyčio esmė yra mūsų visų mąstymo kaita – vertinimas nėra vertės nustatymas. Visų pirma, vertinimas yra pagalba mokiniui, grįžtamasis ryšys, padedantis geriau atlikti užduotį, suprasti, išmokti. Ši pagalba turi ateiti ne po kelių mėnesių, bet čia ir dabar, kai vaikas mokosi.
Mums gali padėti vadinamasis vertinimo moderavimas (angl. assessment moderation). Iš esmės tai mokytojų kolektyvinis tarimasis dėl darbų vertinimo, kriterijų, pasiekimų požymių ir pan. Tai mažina subjektyvaus vertinimo rizikas ir padeda mokytojams mokytis vienas iš kito. Taip pat stiprina pasitikėjimą vertinimu kaip įrankiu, skirtu ne lyginti, bausti už klaidas, o padėti geriau išmokti, atsikleisti.
Švietimas, kaip ir visuomenė, tolsta nuo vieno bendro modelio. Priimame įvairovę su jos teikiamomis galimybėmis ir iššūkiais. Dar nemažai reikia nuveikti, kad pažymių sureikšminimo ir reitingavimo tradiciją pakeistų supratimas, jog vertinimas nėra galutinis mokymo tikslas, o tik maža stotelė asmenybės augimo kelyje.