Tikrovė yra kiek kitokia negu ją norima nupiešti minėtu pareiškimu. Nors socialdemokratų Vyriausybės nenutrūkstamai dirbo jau nuo 2001 metų, SGD terminalo reikalų imtasi tik prieš pat 2008 m. Seimo rinkimus. UAB „Gamtinių dujų terminalas“ steigimo sutartis skubotai buvo sudaryta 2008 m. rugsėjo 5 d., o jau po dviejų mėnesių – lapkričio 18 d. – į naujosios bendrovės duris pasibeldė STT pareigūnai. Buvo įtariama, kad valstybė pasirinko „Achemą“ kitu įmonės dalininku pažeisdama įstatymus. Tuo metu Vyriausybei tebevadovavo socialdemokratas G. Kirkilas.
Vilniaus apygardos prokuratūrai pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimo nusikaltimo valstybei ir piktnaudžiavimo tarnyba, įsteigtoji bendrovė net nepradėjo vykdyti jokios realios veiklos. Kokią nors veiklą jai plėtoti nebuvo įmanoma ir dėl tos priežasties, kad jos įstatinis kapitalas tebuvo 100 tūkst. litų. G.Kirkilo Vyriausybė ketino įstatinį kapitalą didinti įnešdama Vyriausybės turimą „Lietuvos dujų“ akcijų dalį, tačiau prasidėjus teisiniam tyrimui šio sumanymo atsisakė.
Taigi nebuvo nei terminalo projekto, nei verslo plano, nei pasirinktos technologijos, nei darbų grafiko, nei finansinės sąmatos, net ir terminalo vieta nebuvo parinkta.
Bandymas manipuliuoti „Lietuvos dujų“ akcijomis taip pat nerodė ketinimų rimtumo. Galima buvo manyti, kad tikslas buvo ne tiek paties terminalo statyba, kiek valstybės turimų akcijų perėmimas į privačias rankas, kaip jau anksčiau buvo įvykę garsiojo LEO atveju. Beje, būtent LEO projektą G. Kirkilo Vyriausybė tikrai aistringai stūmė į priekį, tiksliau tai darė šios bendrovės privatūs akcininkai, kurie nors turėjo tik trečdalį akciją, panašu, iš Vyriausybės buvo gavę visą proceso valdymo teisę. Galima daryti prielaidą, kad norėdama numalšinti kitos didelės verslo grupės „Achemos“ pasipiktinimą dėl išskirtinio masto privilegijų suteikimo Maksimos atstovams LEO projekte, G. Kirkilo Vyriausybė skubotai pakvietė ją dalyvauti SGD projekte, taip tikėdamasi pelnyti ir šios grupės valdomos žiniasklaidos palankumą prieš rinkimus.
Būtų visiškai nesuprantama, jei 2008 m. pabaigoje pradėjusi veikti naujoji Vyriausybė būtų tęsusi terminalo projektą tokiomis abejotinomis teisinėmis ir finansinėmis sąlygomis. Dėl tos priežasties buvo pritarta Vilniaus apygardos prokuratūros siūlymui bendrovę likviduoti. Niekas negalėjo nustatyti bylos baigties ir, įsivaizduokim, jei A. Kubiliaus Vyriausybė būtų nepaisiusi prokuratūros pozicijos, būtų dariusi vis didesnes išlaidas pagal pradėtą projektą ir, jei po kelių metų byla būtų pasibaigusi rezultatyviai ir projektą tektų nutraukti, tuomet tikrai būtų daug pagrindo kalbėti apie projekto sužlugdymą ir reikalauti žalos atlyginimo. Kita vertus, priėmus sprendimą likviduoti įkurtą bendrovę laiko nedaug buvo prarasta, nes ta bendrovė, kaip minėta, nieko nebuvo nuveikusi.
Aš, priešingai negu socialdemokratai, visiškai nenurašau G. Kirkilo Vyriausybės indėlio rengiant terminalo projektą. Ūkio ministerija sugebėjo gauti JAV prekybos ir plėtros agentūros (USDTA) finansavimą ir 2008 metų gruodžio viduryje pasirašė sutartį su JAV inžinerine bendrove Science Applications International Corporation (SAIC) dėl ypač svarbios terminalo projekto galimybių studijos atlikimo.
Ši studija buvo baigta 2010 metų liepą. Joje pateiktos technologinės, ekonominės, SGD rinkos analizės pagrindu energetikos viceministro Romo Švedo vadovaujama tarpžinybinė darbo grupė 2010 m. lapkričio 2 d. patvirtino ataskaitą, kurioje nustatyta, kad tinkamiausias technologinis sprendimas – terminalas vandenyje, kuriame būtų galimybė saugoti suskystintas gamtines dujas. Tinkamiausia vieta pripažinta Klaipėdos jūros uosto dalis „Kiaulės nugaros“ sala.
Tai buvo esminiai sprendimai, atvėrę kelią tolesnei projekto plėtotei. Jais remdamasi tais pačiais metais liepą projekto plėtotoja buvo paskirta „Klaipėdos nafta“, kuri parengė terminalo projektą, verslo planą, darbų grafiką, siūlymus dėl projekto plėtrai reikalingos teisinės aplinkos.
Visi svarbiausi parengiamieji bei organizaciniai projekto darbai buvo atlikti dar praėjusios Vyriausybės darbo metu. Buvo atrinkti projekto koordinavimą atliekantys konsultantai, užsakytas laivas, paskelbti visi reikalingi rangos konkursai, tad dabartinei Vyriausybei teliko visus darbus laiku užbaigti.
Taigi apie kokį nors laiko praradimą ar projekto pabrangimą kalbėti nėra jokio pagrindo. Jau vien todėl, kad kito projekto tiesiog niekada nebuvo. Dabartinis projektas įgyvendinamas ypač sparčiai, terminalas bus pirmasis, kuris pradės veikti rytinėje Baltijos pakrantėje, nors panašus terminalas Lenkijoje pradėtas statyti gerokai anksčiau.
Įtikėjimas, kad tas kitas Vyriausybės ir „Achemos“ projektas galėjo būti pigesnis ir įgyvendintas greičiau ir pigiau, teturi mitologinį pagrindimą. Nebent išties buvo mąstoma ar bent jau kalbama apie kokio nors butaforinio laivo atplukdymą į Klaipėdos uostą, tikintis, kad „Gazprom“ užkibs ant tokio gandų kabliuko ir bus sukalbamesnis dėl „Achemai“ parduodamų dujų kainos.
„Achemos“ vaidmuo terminalo statybos istorijoje apskritai yra kiek dviprasmiškas. Visiškai neabejotina, kad iki maždaug 2010 metų antros pusės įmonės atstovai buvo nuoseklūs terminalo statybos šalininkai, buvo jaučiamas bendradarbiams ir palaikymas. Tačiau vėliau prasidėjo nesuprantamai dalykai – buvo pradėta kalbėti apie kažkokį kitą jų terminalą Rygoje ar toje pačioje Klaipėdoje, dėl būsimos terminalo veiklos „Achemos“ atstovai siuntė skundus į Briuselį. Tai dar viena priežastis, kuri niekaip nesuderinama su tikėjimu, kad su „Achema“ viskas būtų buvę greičiau ir pigiau.
Tuo tarpu partiniai mitai užkariauja vis naujas teritorijas. Aukščiausiasis Teismas savo politizuotoje nutartyje paskelbė išties istorinį „atradimą“. Buvo nutarta, kad minėtoje UAB „Gamtinių dujų terminalas“ byloje „...žala valstybei padaryta ne kasatorių veiksmais, proteguojant AB „Achemą“, o tuo, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas ir Lietuva iki šiol neturi suskystintų dujų terminalo“. Iš kokių slaptų šaltinių Teismui tapo žinoma, kad projektas, kurio iš esmės nebuvo, jau būtų buvęs įgyvendintas?
O socialdemokratams, jei iš tiesų jie yra nuoširdūs SGD terminalo ir išsivadavimo nuo „Gazprom“ priklausomybės šalininkai, linkėčiau tai įrodinėti ne propagandiniais pareiškimais nepagrįstai užsipuolant esmingai išjudinusią šį projektą A. Kubiliaus Vyriausybę, o realiais darbais laiku ir sėkmingai užbaigiant šį projektą įgyvendinti. Jeigu toks nusiteikimas yra, tai kaip paaiškinti socialdemokrato Artūro Skardžiaus komisijos, kurios vadovo kalbos trikdo projekto įgyvendinimą, įkūrimą? Ir kažin kaip atrodytų socialdemokratų laikysena dėl šio projekto, jei Prezidentė Dalia Grybauskaitė nebūtų griežtai pareikalavusi šį projektą įgyvendinti?