Matome tuštėjančias bažnyčias Europoje, įsigalintį individualizmą ir vartotojiškumą. Tai įvaro pleištą ne tik tarp tikinčiųjų ir pasaulietinės visuomenės, bet ir tarp pačių tikinčiųjų, tarp tikinčiųjų ir bažnyčių kaip organizacijų hierarchų. Europa bando suvokti save, tarsi trindama savo tapatybę. Tarsi legendinėje Šv. Pauliaus frazėje: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. [...] Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 19, 22). Bet apaštalas Paulius turėjo aiškų tikslą – išgelbėti kuo daugiau žmonių, t. y. paskleisti Evangeliją. Europa, panašu, nebežino, ar turi tikslą. Tapdama visiems viskuo ir atsisakydama savo krikščioniškosios matricos, ji rizikuoja tapti niekuo.
Kas darosi geriausiam pasaulio išradimui?
Apie tai diskutavome Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos VšĮ „Krikščioniškos demokratijos ir tradicinių vertybių centro“ ir Europos krikščionių politinio judėjimo „Sallux“ fondo surengtoje konferencijoje „Vigilate Europa“ („Budėk, Europa“).
Atidarydamas renginį, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pabrėžė: „Europa yra vienas geriausių pasaulio išradimų, prie kurio labai stipriai prisidėjo krikščionybė. Jau daugiau kaip 2000 metų Europa mąsto, kaip išlaisvinti žmogaus geriausias savybes, kaip sukurti visuomenę, kur žmogus jaučiasi laisvas ir gerbiamas, kur puoselėjamos jo pamatinės vertybės.
Deja, šiandien viskas tapę labai reliatyvu. Mes nebeieškome, nebeginame ir nebedovanojame vieni kitiems tos tiesos, prie kurios Europoje buvo prakaituota 2000 metų, kol buvo išrastos geriausios žmogaus prigimties išskleidimo ir tarpusavio sugyvenimo taisyklės. Gali būti, kad ateityje bus iš viso nemandagu rengti diskusijas apie tiesą.
Jaučiame galingą pagundą dauginti žmogaus teises. Ir jos tampa tokios gausios, kad nebežinome, kas gi iš viso yra žmogaus teisės. Ir kas jas pamatuoja: kuri teisė yra teisė. Teisių kūrimas turi pasekmes, nes kiti žmonės turi pareigas laikytis tų naujų teisių. O tos gausėjančios pareigos pradeda spausti tų žmonių laisves.
Matome, kad Europos Sąjungos šalyje narėje Suomijoje vyksta teismo procesas prieš politikę, kuri socialiniame tinkle pacitavo Šventąjį Raštą. Kažkas yra nebegerai. Peržengta riba, ir paminta tikėjimo ir sąžinės laisvė.“
Profesorė Ch. Delsol cituoja Frydrichą Nyčę: „Mes su didele kempine nutrynėme horizontą – ateitį ir prasmę vienu metu.“ Ir tęsia: „Prieš mus – pasaulis, į visas puses draskomas reliatyvumo. Krikščioniškas tikėjimas, kuris laikė mūsų civilizaciją, šiuo metu menksta, bet mums lieka tikėjimo darbai. Kultas pasitraukia, bet lieka kultūra, ateinanti iš senųjų kultūrų ir krikščionybės. Tai yra mūsų kultūros lopšys. Turime jį mylėti ir aistringai ginti.“
Krikščionybė, Europa ir tiesa
Į Pasaulio Kūrėjo visaaprėpiančią mintį atsirėmusi krikščionybė ilgus metus skatino Europą tikėti objektyvios tiesos buvimu ir ieškoti tos tiesos. Ši tiesa atspindi žmogaus prigimtį, apsaugo jo laisvę nuo subjektyvių ideologijų ir leidžia sutartinai sugyventi demokratinėse visuomenėse.
Paklausta, kas laukia krikščionybės artimiausioje ateityje, Ch. Delsol nuteikia liūdnokai: „Manau, kad mūsų liks mažuma. Mūsų liks visai nedaug. Ir turime prie to pratintis. Turėsime dar labiau stengtis liudyti Evangeliją savo pavyzdžiu, kaip darėme dvidešimt amžių. Reikės mokytis tai daryti, nes kol kas mums geriau sekėsi mokyti kitus. Nesitikiu, kad mūsų vėl bus dauguma, bent jau per ateinantį šimtmetį. Tačiau nemanau, kad turime būti pesimistai. Mums tai bus proga tapti geresniems.
Tikėjimas objektyvia tiesa ir aistra ieškoti tos tiesos išskiria Europą iš kitų civilizacijų. Idėją, kad egzistuoja objektyvi tiesa, kurią reikia pažinti, dar senovės Graikijoje iškėlė mąstytojas Parmenidas. Jo mąstymą perėmė ir išplėtojo Platonas. Tiesa yra gaunama, o ne sugalvota. Ir jei tokia tiesa egzistuoja, mes nesame pasaulio šeimininkai, o mūsų veiksmai turi prisitaikyti prie tiesos.
Tuo tarpu kitos kultūros remiasi mitais ar tradicijomis, kurių tikslas – įprasminti gyvenimą, o ne pasakyti, kas jis yra iš tiesų. Savo darbo „Kinų minties istorija“ įvade Anne Cheng paaiškina, kodėl ji kalba apie kinų „mintį“, o ne apie „filosofiją“ – nes ji išreiškiama ne priežasčių ieškojimu, o tradicijos prielaidų kaupimu ir kartojimu.
Europoje mes irgi kuriame mitus, bet juos įvaldome, nes kuriame juos patys. Tuo tarpu tiesa primeta save iš išorės. Tiesa arba yra universali, arba tai – ne tiesa. Ir mes ieškome tiesos. Tiesos idėja įtraukė Europą į mokslo užkariavimą. Todėl ir sukūrėme geriausius universitetus.
Politiškai labai svarbu, kad tiesa suteikia mums laisvę ta prasme, kad jos negali kiekvieną rytą nulemti konkreti valdžia (kaip George‘o Orwello kūriniuose).
Todėl, net jeigu krikščioniškas tikėjimas silpsta, ir toliau turime ieškoti tiesos, ginti tą tiesą.“
Krikščionybė, Europa ir asmens laisvė
Krikščioniškas tikėjimas žmogaus kaip Dievo paveikslo orumu sumūrijo Europos pagarbą asmens laisvei. Ši tapo Europos civilizacijos suklestėjimo garantu.
Ch. Delsol pabrėžia: „Visos kultūros arba civilizacijos yra humanistinės. Visos saugo silpniausius savo narius (senas indėnų posakis: „Vaikai, našlės ir seni vyrai yra atmosferos valdovai“). Tačiau kiekviena kultūra išvysto specifinį humanizmą. Vakarams yra būdingas autoriteto, atstumo ir lygybės humanizmas.
Krikščionybėje žmogus kaip Dievo atvaizdas yra pranašesnis už likusią kūriniją. Būtent tai jį iškelia iš kitų, nes jis yra Dievo atvaizdas. Tai – autoriteto humanizmas. Tai reiškia, kad būtybės yra vertos nevienodai.
Mūsų kultūroje vyras saugo savo žmoną, bet neskaito jos laiškų. Tai – atstumo humanizmas. Mes mylime ir saugome artimuosius, tačiau gerbiame jų laisvę, mintis ir paslaptis. Palyginimui, Islame moterys saugomos ir turi mažiau asmeninės erdvės. Vakarų civilizacijoje asmuo yra laisvas ką nors pradėti ir netgi galintis priešintis savo Kūrėjui (istorija pilna tokio maišto pavyzdžių nuo Adomo ir Ievos laikų).
Galiausiai, lygybės humanizmas panaikina vertybių hierarchijas tarp žmonių. Apaštalui Pauliui visi, kad ir kas jie būtų, yra lygūs prieš Dievą: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Būtent šis lygybės humanizmas paskatino Vakarus tapti pirmąja civilizacija, panaikinusia vergiją ir emancipavusia moteris.
Krikščioniška asmens laisvės idėja suponuoja asmeninę atsakomybę ir atmeta bet kokią kolektyvinės atsakomybės idėją. Nė vienas iš mūsų negali būti nubaustas už kitą, o štai, pavyzdžiui, Kinijoje „po mirties visi mokės už savo artimuosius“ (A. Cheng). Taip pat nė vienas asmuo neturi priklausyti kitam, net jei jis yra artimiausias šeimos narys. Tamsiųjų amžių laikais Bažnyčia panaikino iš Romos kilusią teisę šeimos tėvui žudyti savo vaikus.
Asmens laisvės idėja lemia kiekvieno žmogaus asmeninę atsakomybę už savo likimą. Kaip teigia Janas Amosas Komenskis: „Kai gimstame žmogumi, mūsų tikslas yra tapti Žmogumi – protinga būtybe, kūrybos meistru ir ištikimu kūrėjo įvaizdžiu. Žmogus gimsta galintis įgyti žinių, nes jis yra Dievo paveikslas.“
Štai kodėl Europos istorija rodo neprilygstamą asmeninės nuosavybės ir asmenų suklestėjimo raidą. Net jeigu tikėjimas silpnėja, turime ginti asmens laisvę.“
Krikščionybė, Europa ir ateitis
Ch. Delsol užbaigia savo paskaitą Seime palygindama krikščionybės įtaką Europos istorijai su matrica: „Europos tapatybė yra tarsi matrica: visada gyva kilmė, kuri nuolat gimdo naujas būtybes. Tai leidžia mums atsinaujinti. Pradėti nuo elementarių, esminių principų ir atstatyti kažką labiau pritaikytą laikui. Bet visada – iš tos pačios formos, išreiškiančios tam tikrą genetinį kodą. Jei elgiamės atsainiai ir nepaisome to kodo, tada tapatybės diskursas tampa neveiksmingas, pasirodo tik kaip istorijos puslapis arba kaip ideologija.
Krikščionybė praranda savo galią. Krikščionybė nesibaigė, bet mes tapome mažuma. Taigi mes gyvensime mitų vandenyne. Tai jau prasidėjo, aplink mus yra daugybė mitų. Gyvensime tarp tų, kurie mano, kad tiesos nėra, ir turėsime nenustoti ieškoti tiesos, nes mums tai svarbu. Tai svarbu Europai. Turime labai tiksliai mąstyti, bet kartu likti labai išmintingi tolerantiški ir ramūs. Ir į viską žiūrėti giliai, nepaisant įžeidinėjimų. Mums pavyks, ir tapsime stipresni.“