2023-ųjų rugpjūtį popiežius Pranciškus prasitarė, kad jau rašomas anos enciklikos tęsinys. Ir jei prieš aštuonerius metus apie ekologiją, taip pat ir dvasinę, kalbėta bendriau, tai dabar akcentas, regis, krypsta jau į gilėjančios klimato krizės padarinius.
Sekuliariame pasaulyje, kuriame gyvename, klimato kaitos keliamos bėdos dažniau vertinamos ganėtinai siaurai. Pagal iki šiol tiek Europoje, tiek pasaulyje vyravusį — ir, reikia pripažinti, tebevyraujantį vystymosi modelį — daugiausia dėmesio skiriama ekonominiam augimui, kuris paprastai būdavo (ir išlieka) netvarus. Kitaip sakant, ekonominė plėtra užgožia ar visiškai ignoruoja žmonių socialinius poreikius, menkai teatsižvelgia ar visai neatsižvelgia į ekologinę būklę, aplinka traktuojama tik kaip išteklių gavybos vieta, kuri naudinga tik tiek, kiek pasitarnauja ekonominiam augimui.
Vis dėlto žvelgiant iš krikščionių demokratų politinės perspektyvos gerokai reikšmingiau yra tai, kad ekologija yra integrali (Laudato si‘, IV). „Negalime sakyti, jog žmogus yra viena, o kūrinija ir aplinka — kita, — pasirodžius enciklikai aiškino Pranciškus, — ekologija yra visuminė, apimanti visus buvimo žmogumi aspektus“.
Prieš formuojant bet kurios partijos, kuri sakosi einanti Kristaus keliu, aplinkosauginę politiką svarbiausias turi būti aiškus moralinis prioritetas. Žmogaus negalima atskirti nuo gamtos, o jeigu netinkamai elgiamasi su aplinka, visa kūrinija, tai neišvengiamai kenčia ir žmogus. Privalu aiškiai deklaruoti, kad ekonominis aspektas yra pavaldus, subordinuotas politikai, kuri į pirmą vietą kelia gamtą. Kitaip sakant, kalbėtina ne apie atskiro žmogaus, dažniau verslininko tikrus ar tariamus ekonominius nuostolius, kurie neišvengiami griežtinant aplinkosauginius reikalavimus, bet apie moralinę atsakomybę už gamtą, kurią privalu išsaugoti savo vaikams ir anūkams, nepamirštant, kad ir tie vaikai gali būti sveiki ir laimingi tik tada, kai gyvena sveikoje aplinkoje.
Deja, šis aspektas praktinėje politinėje krikščioniškų partijų darbotvarkėje pabrėžiamas gerokai rečiau, nei tam įpareigoja tikėjimas. „Tikroji rūpinimosi aplinka kultūros esmė — tai ne tik vadinamasis žaliasis požiūris, žalioji politika“, — sako popiežius, pabrėždamas, kad enciklika, skirta gamtosaugai, pirmiausia yra socialinė.
Tokie Šventojo Tėvo žodžiai kartu yra ir atsakymas tiems, kurie žaliosios politikos lauke linkę apsiriboti jos ekonominių pasekmių švelninimu. Tai gal ir maloniau dalies rinkėjų ausims, bet tikrai negali būti laikoma atsakingu santykiu, kuriuo privalo remtis morali politika.
Vienas nedidelis, bet labai akivaizdus pavyzdys. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro pernai atlikti šulinių vandens tyrimai rodo, kad net trečdalyje jų nitritų ir nitratų koncentracija viršija normas. Toks vanduo nėra saugus naudoti, bet kastinių šulinių vandenį maistui naudoja tūkstančiai gyventojų, tarp jų nėščiosios ir kūdikiai, kuriems jis ypač pavojingas. Į kastinius šulinius vanduo patenka iš neapsaugoto nuo paviršinės taršos gruntinio vandens sluoksnio, kuris gali būti užteršiamas dėl netinkamos žemės ūkio veiklos, kai naudojama per daug trąšų ar mėšlo, arba dėl greta esančių grunto taršos šaltinių — sąvartynų, fermų ir panašiai. Graudu, kad politikams neužtenka valios itin griežtai taisyti tokią padėtį.
Deja, formuojant partijų politines programas, neretai remiamasi prielaida, kad svarbiausia yra skatinti verslą, auginti ekonomikos raumenis, o auganti ekonomika kažkaip savaime išspręsianti ir gyvenimo kokybės, ir dalies ekonominės veiklos kuriamas ekologines bėdas. Bent jau krikščioniškomis save vadinančioms partijoms toks požiūris negali būti priimtinas.
Dažnai iš politikų regos lauko pranyksta ir tai, kad klimato kaitos politika apima ir geopolitinį matmenį. Valstybių sienų nepaisanti klimato kaita ir didelio masto aplinkos alinimas kelia egzistencinę grėsmę Europai ir pasauliui. Mokslininkai nuolat kartoja, kad nesuvaldžius klimato kaitos, žmonijos laukia spartūs, ilgalaikiai ir beprecedentiniai pokyčiai visose gyvenimo srityse.
Tai skatina pasaulio valstybes vis rimčiau žvelgti į klimato kaitos iššūkius — daugėja ir nacionalinio, ir regioninio lygmens iniciatyvų, apie klimato kaitą nuolat diskutuojama Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, JAV ji yra pripažinta nacionalinio saugumo interesu. Labai rimtai į šią problemą žvelgia ir Europos Sąjunga.
2019 m. gruodį Europos Komisija pristatė komunikatą dėl Europos žaliojo kurso, kur nuosekliai išdėstyta vizija, kaip Europai iki 2050 m. tapti pirmuoju pasaulyje klimatui neutraliu kontinentu. Šią viziją siekiama įgyvendinti mažinant taršą, tausojant išteklius, saugant biologinę įvairovę, vystant žiedinę ekonomiką ir didinant Europos pramonės konkurencingumą, o kartu užtikrinant, kad visa ši žalioji transformacija būtų vykdoma teisingai ir sąžiningai, ypač labiausiai pažeidžiamose valstybėse narėse ir regionuose.
Žalingo poveikio klimatui atsisakymo iki 2050 m. tikslas oficialiai įtvirtintas Europos klimato įstatyme, kuriame taip pat numatyta iki 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti bent 55 proc., lyginant su 1990 m. lygiu. Šiems tikslams įgyvendinti ES skirta visa virtinė teisės aktų — nuo strategijų iki direktyvų.
Kalbėdami apie žaliąjį kursą, daugelis jį pirmiausia sieja su aplinkosauga ir kova su klimato kaita. Tai tikrai pernelyg siauras požiūris. Iš tiesų, Europos žaliasis kursas aprėpia gerokai daugiau sričių, nei vien šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimas ar biologinės įvairovės išsaugojimas.
Žaliasis kursas ES regimas kaip Europos ar net visos žmonijos ateities sudėtinė vizija, apimanti kone kiekvieną šiuolaikinės visuomenės gyvenimo aspektą — nuo ekonomikos ir pramonės iki saugumo, ES padėties globalioje arenoje ir geopolitikos, nuo maisto bei sveikatos iki energetikos, nuo žemės ūkio iki socialinių problemų sprendimo. Konkretizuodama žaliojo kurso matmenis Europa siekia pereiti į kokybiškai naują pažangos etapą, nutolstant nuo pasenusio, netvaraus, o labai dažnai — ir išnaudojančio (kalbant ir apie visuomenes, ir apie ekosistemas) vystymosi modelio.
Žaliasis kursas — tęstinis procesas, vadinamoji žalioji transformacija, neišvengiamai paliesianti ir ekonomiką, ir visuomenę, ir aplinkos būklę. Labai svarbu paminėti, kad visi pokyčiai turėtų vykti pagal principą „mažiau yra daugiau“. Pereinant nuo kiekybės prie kokybės, įskaitant naujausias tvarias, aplinkai nekenksmingas ir pramonės konkurencingumą skatinančias technologijas, žiedinę ekonomiką, atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą ir priklausomybės nuo energijos (išteklių) importo mažinimą, akcentuojama vieninga kompleksinė ekosistema, mūsų visų namai. Dar svarbiau tai, kad šiame žaliajame pakete nuolat pabrėžiami ir didesnės lygybės, socialinio jautrumo bei teisingumo visuomenėje momentai.
Taigi, Europos Žaliasis kursas — kokybiškai nauja ES vystymosi strategija, kuri remiasi vadinamąja darnaus vystymosi (sustainable development) koncepcija, kuria siekiama subalansuoti tris svarbiausius šiuolaikinio gyvenimo aspektus: ekonomiką, visuomenę ir aplinką. Darnaus vystymosi koncepcija postuluoja, kad dabarties poreikius reikia tenkinti nepakenkiant ateities kartų galimybėms patenkinti savuosius. Tai reiškia, kad ekonomika, visuomenė ir pati gamta turi vystytis tvariai ir žengti koja kojon, neužgoždamos viena kitos ir nesiplėtodamos viena kitos sąskaita.
Tokia pokyčių kryptis, kaip matome, nesikerta su Bažnyčios socialiniu mokymu. Telieka ja remtis savo kasdieniame politiko ir piliečio gyvenime.