Nepakankamai politiškai išprususiam piliečiui gali atrodyti, kad tarp Seimo bei Prezidentūros ir mėlyno dangaus yra dar Konstitucija ir įstatymai, kurių privalo laikytis abi šios garbios institucijos.
Deja, tikrovėje matome kitą vaizdą. Reikia pavyzdžių? Prašom. Štai Seimas tapo teismu, nagrinėjančiu kriminalinius įkalčius ir sprendžiančiu, kurie iš jų tokiais laikytini, o kurie ne. Negana to, Seimas reikalauja, kad Respublikos prokuratūra nepaisytų paties Seimo priimtų įstatymų, o tik klusniai vykdytų jo užgaidas.
Tokį vaizdą matome dabar, kai Seimo sudaryta komisija dėl kriminaliniais nusikaltimais kaltinamo Seimo nario neliečiamybės pati nevykdo įstatymų. Pagal įstatymą tokia komisija turi atsakyti tik į vieną klausimą: ar prokuroro pateikti Seimo nariui kaltinimai yra politiniai ar ne. Jei politiniai, tai komisija turi rekomenduoti Seimui neatimti neliečiamybės iš kaltinamo Seimo nario.
Jei prokurorų pateikti kaltinimai yra kriminaliniai, tai ne Seimo, o tik teismo kompetencijoje nustatyti jų pagrįstumą ir Seimas privalo atimti imunitetą iš kaltinamojo Seimo nario. Tik taip kaltinamasis galės teisme įrodyti savo nekaltumą. Tuo tarpu Seimo komisija pati nori vertinti Seimo nariui pateiktų kriminalinių kaltinimų turinį, pati imasi nagrinėti jų pagrįstumą. Kitaip sakant Seimas nenori atiduoti savo narių bendros kompetencijos teismui, bet nori teisti pats. Taip pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnis: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“ Lygūs tai lygūs, bet, pasirodo, Seimo nariai yra lygesni.
Negana to,j Seimas pareikalavo, kad prokuratūra jai pateiktų medžiagą, kurią pateikti draudžia paties Seimo priimtas įstatymas. Ir reikia tik padėkoti Šiaulių apygardos prokurorei p. N. Raugienei, kuri atsisakė tenkinti politikų kaprizus ir nesutiko nepaisyti galiojančių įstatymų. Padėkoti už tai, kad ji ne tik pamokė Seimo narius, kad įstatymas ir jiems privalomas, bet ir visai Lietuvai parodė, kad Konstitucijos 118 str. įtvirtintas prokurorų nepriklausomumo principas: „Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo“ nėra tik tuščia frazė. Šį Konstitucijos straipsnį turėtų užsirašyti ant savo kaktos kiekvienas prokuroras, kad nekiltų jam pagundos prieš priimant sprendimą žvilgtelėti į kurio nors aukšto ir net aukščiausio politiko veidą.
Baigiant kalbėti apie Seimą pateiksiu porą pavyzdžių kaip elgiasi Europos parlamentas (EP) svarstydamas imuniteto atėmimo klausimą.
Pirmas pavyzdys. Vienas EP parlamentaras naktį Varšuvoje vairavo automobilį vienos krypties eismo gatve, bet važiavo priešinga kryptimi. Policija jį sustabdė, surašė protokolą, jį persiuntė į EP, kuris be jokių diskusijų atėmė imunitetą iš parlamentaro.
Antras pavyzdys. EP narys, žaliasis, labai nemėgo genetiškai modifikuotų augalų. Sukvietė žmones prie tokių augalų lauko, rėžė ugningą kalbą ir po jos savo rankomis pradėjo rauti tuos augalus. Policija surašė protokolą, kuriame parlamentaras buvo apkaltintas ne už ugningą kalbą, bet už svetimos nuosavybės naikinimą. Gavęs policijos teikimą EP be jokių diskusijų atėmė iš parlamentaro imunitetą.
Sakykite, ar būtų įmanoma tokia įvykių eiga Lietuvoje? Vargu, nes būtų tvirtinama, kad tai ne kriminalinis nusikaltimas, bet oponentų suorganizuotas politinis susidorojimas. Juk Lietuvoje vagystė, kurią padarė eilinis pilietis, yra tik vagystė. Bet jei pavagia Seimo narys- tai jau bus kvalifikuojama kaip politinis susidorojimas. O Seimo komisija rimtais veidais svarstys, ar ši vagystė tikrai nėra tik nedorų oponentų išsigalvojimas. Mums dar reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis iš Vakarų valstybių.
Dabar laikas pakalbėti ir apie Prezidentūrą. Tokios valdymo institucijos Konstitucija nenumato. Atrodytų, kad Prezidentūros darbuotojų užduotis patarti prezidentei, kaip geriau vykdyti Konstitucijoje numatytas pareigas. O pagrindinė iš jų - tai kartu su užsienio reikalų ministru formuoti užsienio politiką. Dar viena svarbi funkcija - tai Seimo priimtų įstatymų kontrolė. Kitos prezidento funkcijos, tokios, kaip įvairių pareigūnų skyrimas, pilietybės suteikimas, apdovanojimai ir pan. – tėra simbolinės. Bet mes matome gausų patarėjų korpusą, skirtą vien vidaus politikai.
Štai Prezidentūros Švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų grupėje dirba 5 asmenys, Teisės grupėje -10, ekonominės ir socialinės politikos-9. Tik politikos naujokas galėtų patikėti, kad tokia patarėjų gausa reikalinga prezidentei vien patarimams ar įstatymų kontrolei, o ne vidaus politikos formavimui. Tvirtinama, jog patarėjai ne tik pataria Prezidentei ir formuoja vidaus politiką, bet ir prižiūri kitas Valstybės institucijas, kad šios nuo jos nenukryptų. Bet Konstitucija nesuteikia Respublikos prezidentui tokios teisės. Vidaus politika - tai Seimo ir Vyriausybės prerogatyva.
Galima teigti, kad mes dar neatsisakėme Tarybų Sąjungos modelio, pagal kurį faktinis Tarybų Sąjungos valdytojas buvo ne Aukščiausioji Taryba, ne Ministrų kabinetas, bet jokioje konstitucijoje nevardinama institucija- TSKP Politinis biuras (Lietuvoje- LKP CK biuras). Klauskime savęs, argi nematome, kad Lietuvoje ir dabar yra panašios paskirties biuras, kurio adresas yra Daukanto aikštė? Ar nematome, kad tokios jo veiklos nenumato joks įstatymas. Ir jeigu virš aukščiausiųjų Valstybės pareigūnų galvų neplevėsuoja įstatymas, o yra tik mėlynas dangus, tai kodėl dangus turėtų būti kitos spalvos virš eilinio piliečio galvos?
Esant tokiai situacijai Lietuvos dar negalime vadinti teisine valstybe, kurioje visi jos piliečiai pavaldūs tik įstatymui. Nors pagal Konstituciją mes visi esam lygūs, bet, pasirodo, yra ir lygesnių, kurie elgiasi ne pagal referendumu patvirtintą Konstituciją ir Seimo priimtus įstatymus, bet pagal jų pačių išgalvotas taisykles. Nes jie šventai tiki, kad virš jų tėra tik mėlynas dangus, o įstatymai reikalingi tik kitiems.