Iš tiesų, per pastaruosius dvidešimt metų stebėjome daug netikėtų įvykių, kurie parodė, kad jos dažnai keičia mūsų planus. Pateiksiu keletą pavyzdžių.
Kas iš mūsų galėjo pagalvoti, kad garsųjį Liustracijos įstatymą palaidos ne po LDDP vėliava susibūrę ekskomunistai, bet aršiausieji jų oponentai – konservatoriai. Bet dangaus ir žemės Viešpačiui buvo absoliučiai aišku, kad šis įstatymas dar labiau sukiršins visuomenę, todėl Viešpats pasirinko savo valios vykdytoju Aukščiausiosios Tarybos (toliau-AT) prezidiumo narį Tautos pažangos partijos atstovą Aleksandrą Ambrazevičių. Pastarasis parengė ir įpiršo AT Liustracijos įstatymo pataisą, pagal kurią liustracijos procedūrą turėjo praeiti ir partiniai ideologai, kurie skleidė marksistines idėjas ir jomis kvailino visuomenę, o ne tik tie, kurie jas realizuodavo pasitelkę jėgos struktūras.
Neabejotinai Viešpats žinojo, kad toks patobulintas įstatymo projektas bus konservatorių nugrūstas į giliausią stalčių, nes, įstatymui įsigaliojus, liustracijos procesą būtų privalėjęs praeiti pats AT pirmininkas. O tai jau būtų pagal tuometinius standartus beveik šventvagystė.
Kam iš mūsų prieš 20 metų galėjo šauti į galvą, kad dešinės pakraipos TS-LKD partijai dabar vadovaus tik buvę idėjiniai ir pakankamai aršūs komjaunuoliai bei komunistai (raskite jos vadovų tarpe bent vieną „nebuvusį“). Juk tų pačių dešiniųjų iškilūs atstovai dar Kovo 11-osios išvakarėse teigė iš Sąjūdžio tribūnos, kad geras komunistas - tai miręs komunistas ir kad Valstybės labui reikėtų jų kokį šimtą tūkstančių nedelsiant sušaudyti.
Kas iš mūsų galėjo numatyti, kad vienos aukštosios mokyklos marksistinių mokslų dėstytojas ir jos komjaunimo organizacijos vadovas, kuris sveikino Raudonąją armiją kaip armiją-išvaduotoją, kuris prašė KGB majoro Nachmano Dušanskio apsaugoti jo šeimą nuo galimų represijų ir kuriam slaptame LKP CK biuro posėdyje buvo nuspręsta išimties tvarka leisti suteikti profesoriaus vardą už nuopelnus Tarybų valdžiai, Viešpaties valia taps rezistentu Nr. 1? Visa tai iš esmės pakeitė pačios rezistencijos sąvoką ir tapo aišku, kuo skiriasi reali rezistencija nuo visokių terleckų ir sadūnaičių vykdytos pseudorezistencijos.
Ar kas nors iš mūsų galėjo pagalvoti, kad Viešpats prabils savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis 1990 metais Prezidiumo posėdyje. Jis pasakė, jog Nepriklausomybės neatgausime, jei nebus pralietas kraujas. Tie pranašiški žodžiai tapo kūnu po 1991 metų sausio 13 dienos.
Kas iš mūsų galėjo pagalvoti, kad praeityje stipriausiai Krikščionių demokratų partijai ir jos jaunimui-ateitininkams pradės vadovauti ne kuris nors Dekalogą stropiai išpažįstantis katalikas, o vienos Kauno organizacijos buvęs partorgas, kuris, kaip tvirtina liudininkai, taip aršiai kovojo su religiniais prietarais, kad net išplėšė rožinį iš savo pašarvotos motinos rankų.
Akivaizdu, jog ne be Viešpaties pritarimo Krikščionių demokratų partija susijungė su buvusių komunistų ir komjaunuolių valdoma TS ir tapo jos pavadinimo satelitu, išnykdama iš politinio žemėlapio kaip savarankiška partija. Nes ne mums žinoti, ar komjaunuoliai, Viešpaties požiūriu, nėra tie patys užsikonspiravę ateitininkai.
Kam iš mūsų galėjo šauti į galvą mintis, kad Politinių Kalinių ir Tremtinių sąjunga atsiduos kūnu ir siela TS-LKD bei taps šios partijos nereikšmingu sraigteliu? Juk dalis TS-LKD vadovų ir jos narių - tai vaikai ir anūkai tų, kurie sodino į kalėjimus ir vežė į Sibirą dabartinius politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narius.
Kas iš mūsų galėjo pagalvoti, jog aršiausiais buvusių komunistų priešais taps jų buvę kolegos, kurie dabar susibūrė po TS-LKD vėliava? Ir kas galėjo pagalvoti, kad tie priešai - tai tik buvę LDDP, o ne Burokevičiaus komunistų partijos nariai, kurios viena pagrindinių veikėjų tapo TS-LKD partijos šviesuliu ir jos sąjungininke?
Mūsų tėvai mums uoliai aiškino, kad pagal Bibliją Paskutinis Teismas (toliau PT) įvyks tik pasaulio pabaigoje. Jis teis tiek mirusius, tiek ir gyvuosius. Jame nebus nei advokatų nei prokurorų, nebus vardinami jokie įkalčiai, nes Teismui ir taip bus žinomi kiekvieno iš mūsų nukrypimai nuo Dekalogo nuostatų. Mūsų visų laukia tik tokie galimi verdiktai: dangaus karalystė ar pragaro kančios. Ir nebus jokios galimybės apskųsti verdiktą apeliacine ar kasacine tvarka.
Bet, pasirodo, mūsų tėvai klydo. Jau dabar Lietuvoje su Viešpaties žinia veikia Paskutinio Teismo prekursorius (toliau PTp), kuriam visiškai neįdomu, kaip mūsų piliečiai laikėsi Dekalogo nuostatų, bet svarbu, ar juos galima laikyti patriotais. O patriotais jie gali būti tik įsirašę į TS-LKD eiles arba bent teisingai mąstyti. Visi kiti, jei jie nepriklauso šlovingajai TS-LKD, arba neteisingai mąsto, yra tik liaudies (atsiprašau-tautos) priešai ir Maskvos agentai.
Pažymėtina, jog PTp verdiktai yra tokie patys galutiniai ir neskundžiami kaip ir Biblijoje aprašyto Teismo. Ir jeigu pastarojo teismo Vyriausiojo teisėjo vardas yra žinomas, tai PTp Vyriausiojo teisėjo vardą galima nustatyti tik panaudojus Šerloko Holmso dedukcinį metodą.
Pasirodo, kad šio teismo vyriausioji teisėja yra iškilaus proto tyriausios it rasa sąžinės moteris, kurios vardo net nedrįstu minėti.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad PTp, kitaip nei Biblijoje aprašytas PT, automatiškai (kaip ir dera šiais moderniais laikais) pakeičia savo verdiktą, jei dar gyvas tautos priešas ar Maskvos agentas tampa TS-LKD nariu. Tada visos nuodėmės jam atleidžiamos (panašiai kaip bedieviams priėmus šv. Krikšto sakramentą), jis pavirsta patriotu be jokių papildomų teisminių procedūrų. Todėl visiems Maskvos agentams ir tautos priešams patartina pasinaudoti šia istorine galimybe, kol PTp verdiktai dar nepasiekė Biblinio PT. Tada tautos priešų ir Maskvos agentų lauktų tik pragaro kančios.
Visa tai tik dar kartą patvirtina, kad mums, eiliniams mirtingiesiems, Viešpaties keliai, net ir esant dabartinei moderniai visuomenei, yra nežinomi kaip tai buvo gilioje senovėje, viduramžiais ir neabejotinai bus per amžių amžius. Amen.