Deja, visos mūsų valdžios ir visos partijos, nepriklausomai nuo jų politinių spalvų, savo dėmesiu apgaubia kitas sritis, bet ne mokslą ir švietimą. Kiekviena save gerbianti valstybė žino, kad švietimas ir mokslas-tai valstybės išlikimo būtina nors ir nepakankama sąlyga.
Politikai randa sutarimą, kaip stiprinti krašto apsaugą (kita būtina, bet irgi nepakankama sąlyga), bet neranda laiko susitarti kaip švietimui ir mokslui skirti nemažiau dėmesio, kiek ir krašto apsaugai.
Tik padarę mokslą ir švietimą vienu iš svarbiausių valstybės prioritetu mes išsaugosime šviesiausius protus nuo jų emigracijos ir sustabdysime valstybės intelektinio potencialo ir pačios valstybės nykimą.
Kiekvienas, ne tik politikai, juk supranta, jog konkurencinėje kovoje laimi ne šarvuočiai, o tik šviesus protas. Supranta, kad reikia stabdyti ne tik Rusiją bet ir valstybės intelekto naikinimą. Supranta, bet nieko nedaro sakydami, kad tam nėra lėšų. Karinei ginkluotei lėšų randama, švietimui ir mokslui-ne. Tiesą sakant, jų ir neieškoma. Su durtuvais sutinkame mėginimus įdiegti Lietuvoje vakarietišką mokesčių sistemą, nesugebame iš šešėlio ištraukti pinigus, nerandame būdų, kaip susidoroti su kontrabandininkais ir tt.
Bet ne apie tai norėčiau šiandieną kalbėti. Noriu pateikti keletą skaičių, kurie parodytų, kaip komunistinė valdžia vertino švietimą ir mokslą ir kaip vertiname mes.
Tarybiniais laikais pradinių klasių mokytojo atlyginimas buvo 90 rublių. Neturinčio mokslinio laipsnio Universiteto asistento ir vyr. dėstytojo atlyginimai atitinkamai buvo 105 ir 120 rublių. Apgynęs kandidato (dabar –daktaro) disertaciją, galėdavo pretenduoti į docento etatą. Jį užėmęs ir turintis 5 metus pedagoginio stažo gaudavo 280 rub., 10 m. – 320 rub., 15 m – 360 rub. Apgynęs mokslų daktaro disertaciją (dabar –habilitacinę disertaciją) galėdavai užimti profesoriaus etatą su 450 rublių atlyginimu.
Palyginimui pasakysiu, jog eilinio ministro atlyginimas buvo 420 rublių. Dar pridursiu, jog didžiausią atlyginimą Lietuvoje gaudavo ne LKP CK pirmasis sekretorius (faktinis valstybės vadovas), o.... Mokslų Akademijos prezidentas. Taigi pradinių klasių mokytojo atlyginimas buvo 4,7 karto mažesnis, o profesoriaus atlyginimas buvo 1,07 karto didesnis už ministro atlyginimą.
Kaip yra dabar, kai mes nepriklausomi jau 25 metus? Turinčio 5 metus stažą mokytojo atlyginimas už 18 valandų savaitinį krūvį yra 696 eurai. Asistentų algos universitetuose – 479-732 eurų. Docentų – 704-1113 eurų. Profesorių -982-1726 eurų. Palyginkime šiuos skaičius su eilinio Lietuvos ministro atlyginimu 3758 eurų ir susidarysime vaizdą, kaip buvo vertinamas švietimas ir mokslas tada ir dabar.
Tuo tarpu visai kitaip vertinami mokslininkai kitose šalyse. To iliustracijai pateiksiu tų šalių docentų gaunamus mėnesinius atlygius (tūkstančiais eurų): Kanada-8,2, Norvegija-7,0, Švedija -6,9, JAV-6,7, Didžioji Britanija-5,8, Vengrija -3,5, Prancūzija- 3,3 ir tt. Mes esame viename lygyje su skurdžiausia ES šalimi –Rumunija, kur docento atlyginimas tesiekia 1,1 tūkst. eurų.
O kaip mes atrodome kitų ES šalių tarpe? Apie tai jau buvo rašyta spaudoje prieš gerą pusmetį (L.Ž. 2015/02/23), kur buvo išsamiai išanalizuota Europos švietimo informacijos tinklo „Eurydice“ ataskaitos, kurią EK paskelbė 2014 m. spalio mėnesį, medžiaga. Ten teigiama, kad patrauklus darbo užmokestis, galimybė užsidirbti papildomai ir geros darbo sąlygos – vienos pagrindinių priežasčių, skatinančių pasirinkti mokytojo profesiją bei užtikrinančių mokytojų ir mokyklų vadovų pasitenkinimą darbu ir motyvaciją. Europos Komisija surado rodiklį, atskleidžiantį realius mokytojų atlyginimų dydžius Europoje – apskaičiuojant juos nuo BVP dalies tenkančio vienam gyventojui.
Lietuvoje pradedančiųjų mokytojų atlyginimas sudaro 32,3 proc. vienam gyventojui tenkančio BVP, kai tuo metu net 33-ose Europos šalyse šis skaičius viršija 60 proc., kai kur jis perkopia net 100 proc.: Juodkalnijoje - 179 proc., Vokietijoje - 152 proc., Ispanijoje - 139 proc., Portugalijoje - 136 proc. ir Kipre - 126 proc. Mus lenkia absoliučiai visi, net ir neturtingiausiais Europoje laikomi rumunai, skirdami pradedančiajam karjerą mokytojui 44,2 proc. vienam gyventojui tenkančio BVP.
Dar iškalbingesnis yra patyrusių mokytojų, kurie jau yra karjeros viršūnėje, užmokesčio santykis su BVP. Didžiausias pagrindinis Lietuvos mokytojų darbo užmokestis yra daug mažesnis negu vienam gyventojui tenkantis BVP – 59,4 proc., tačiau mes negalime lygintis net su Rumunija, kuri mokytojams skiria 125,1 proc. vienam gyventojui tenkančio BVP. O Kipre (306 proc.), Juodkalnijoje (284 proc.), Portugalijoje (261 proc.), Vokietijoje (209 proc.) ir Ispanijoje (206 proc.).. Štai kaip kitos ES valstybės vertina švietimą.
Tuo metu tarp Lietuvos politikų vyrauja nihilistinis požiūris į vieną svarbiausių valstybės išlikimo rodiklių. Atseit yra svarbesnių sričių, švietimas ir jo skleidėjai –mokytojai palauks.
Iš to, kas pasakyta galima, deja, daryti tik tokią išvadą: tarybiniais laikais švietimas ir mokslas buvo daugiau vertinami nei dabar. Kas gi darytina ir nedelsiant? Mano nuomone, dėl švietimo ir mokslo problemų reikia tokio paties parlamentinių partijų ilgalaikio susitarimo, koks buvo padarytas dėl krašto apsaugos. Jei mes ir toliau ignoruosime švietimą ir mokslą, tai priartinsime dieną, kada iš valstybės liks tik jos geografinis pavadinimas.