Jeigu žvilgtelsime į patį Nepriklausomybės akto turinį, labai nesudėtingai pastebėsime, kad jis buvo skirtas apsiginti ir Lietuvos valstybingumui įtvirtinti. Buvo neigiami sovietinės okupacijos teisiniai padariniai – Sovietų Sąjunga buvo pavadinta svetima jėga, kuri veikė neteisėtai. Buvo labai aiškiai įvardyta, kad teisėta buvo 1918 metais sukurta Lietuvos Respublika ir jos įtvirtinta demokratinė valstybė. Signatarams buvo svarbu pabrėžti valstybės teritorijos vientisumą, integralumą ir jos nedalomumą, o taip pat žmonių, piliečių ir tautinių bendrijų teises. Tačiau žvelgiant į patį aktą, negalima pasakyti, kad jis brėžia aiškiai apčiuopiama viziją.
Taip, negalima paneigti, kad jau šiame akte buvo aiškiai suvokta istorinės argumentacijos svarba, vientisos valstybės teritorijos reikšmė ir piliečių bendruomenės sąveika. Tačiau kokią Lietuvą matė jos Nepriklausomybės kūrėjai? Juk tai, kas buvo įrašyta į Nepriklausomybės atkūrimo aktą, veikiau primena faustišką „sustok, akimirka žavinga“, nei realius tolimesnius planus, kaip ir kur turi pasukti atkurta valstybė.
Be jokios abejonės, svarbiausias klausimas, kurį tuomet sprendė signatarai – tai išsiveržimas iš brutalios ir gniuždančios okupacijos gniaužtų. Žmonės, patyrę, girdėję ir skaitę apie tremtis, kankinamus ir persekiojamus disidentus ir eilinius piliečius, nesijautė esantys kažkokios bendruomenės nariais. Čia negimė sovietinis žmogus, kuris galėjo jaustis bendrojo proletarinio internacionalo dalimi. Todėl demokratija ir žmogaus teisės buvo itin svarbios. Kaip ir teritorija. Juk buvo galimybė konfliktui tiek dėl Vilniaus, tiek dėl Klaipėdos krašto, todėl teritorijos integralumas ir vientisumas buvo itin svarbus. Žmogus – bendruomenė – valstybė. Taip galima įvardyti trinarę prioritetų struktūrą signatarų galvoje, tokia ji buvo įrašyta ir popieriuje, kuris vėliau virto Nepriklausomybės atstatymo aktu. Tačiau tai dar nėra vizija...
Iš tiesų, Atkuriamasis Seimas pats ilgai neišbuvo vieningas: iš skirtingų aplinkų ir su skirtingomis pasaulėžiūromis susirinkę žmonės pakankamai greitai pradėjo konfliktuoti tarpusavyje, diskusijos aštrėjo ir susitarimo galimybės vis mažėjo. Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis dirbti darėsi vis sudėtingiau ir buvo nutarta pasitikrinti savo jėgas rinkimuose. Tačiau iki rinkimų reikėjo nubrėžti tam tikrą brūkšnį – reikėjo parengti valstybės Konstituciją, kuri įtvirtintų valstybės sąrangą ir nubrėžtų tam tikras gaires ir perspektyvas. Tai buvo fundamentalus klausimas, kuris buvo sprendžiamas kolektyviai, kol galiausiai atsirado Konstitucijos tekstas.
Lietuvos Respublikos Konstitucija dar kartą patvirtino valstybės integralumą, jos suverenumą, žmonių teises, valdymo principus ir t. t., tačiau ne mažiau svarbu, kad ji atsigręžė į lietuvių tautos patirtį ir įtvirtindama valstybės sąrangą, įtvirtino ir Lietuvos valstybės viziją.
Jeigu kalbame apie tai, kad Lietuva, įstojusi į NATO karinį aljansą ir Europos Sąjungą, nustojo aiškiai apibrėžtos vizijos, tuomet mes meluojame. Lietuvos valstybės viziją kaip niekad puikiai atspindi Konstitucijos tekstas, o jos koncentratas yra jos preambulė. Galima dar kartą pasiskaityti ir pasižiūrėti, kokia vizija mums, Lietuvos Respublikos piliečiams, buvo pasiūlyta Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų, kurie susitelkę dirbo ties klausimu, kaip ir kokias gaires nubrėžti atsikuriančiai Lietuvos valstybei.
Pirmiausia aiškiai buvo įvardytas tautos vaidmuo – ji yra valstybę kuriantis ir formuojantis faktorius. Būtent tauta referendume priima Konstituciją ir yra pasiryžusi gyventi šios Konstitucijos rėmuose. Tai vėl akimirkos užfiksavimas, tačiau ne tik. Grįžimas į praeitį puikiai parodo, kad lietuviai – istorinė tauta, parodo, kad ir pats Konstitucijos priėmimas nėra vienalaikis aktas. Lietuvių tauta nuolat kuria savo valstybę: ji tai darė praeityje, priimdama Konstituciją ji tai daro dabartyje ir ateityje. Nes juk Konstitucija nėra vienadienis aktas. Nors ir priimamas konkrečiu metu, tačiau jis planuojamas ateičiai – tai ateities sąranga. Todėl lietuvių tauta niekada nenustoja kurti savosios valstybės. Ji gyvena tam, kad valstybė funkcionuotų, o valstybė funkcionuoja tam, kad tauta gyventų. Tai to paties medalio dvi pusės, ir tai yra pamatų pamatas.
Dar daugiau, Konstitucijos preambulė labai kategoriškai atsigręžia į istorinę ir teisinę tradiciją, vertina tautą per dvasią, papročius, kalbą ir raštą, kas buvo nuolatinis gynimo objektas, ir Lietuvą skelbia ta erdve, kuri kiekvienam lietuviui yra prigimtinės teisės garantuota Tėvynė, su kuria lietuvis yra susijęs per savo tėvus ir protėvius. Konstitucijos kūrėjai taip pat pabrėžia ir tautinės santarvės svarbą, todėl demonstruoja suvokimą, kad yra pilietinė ir etninė tauta. Ši skirtis mažiausiai aiški, tačiau taip pat svarbi. Projektuodami Lietuvą kaip lietuvių žemę, Konstitucijos kūrėjai palieka galimybę reikštis tautinėms bendrijoms, kurios lyg ir turėtų virsti pilietine tauta. Tačiau tai toli gražu nereiškia (ką parodo ir tolimesnis Konstitucijos tekstas), kad etninis pagrindas turi būti užgožtas. Turi atsirasti vietos sugyvenimui, integruojantis į lietuvių politinę tautą.
Žinoma, galima paklausti, ar tokia vizija nepaseno, ar ji vis dar yra aktuali šiuolaikiniame pasaulyje ir ar ji turi perspektyvą? Į šiuos klausimus galima bandyti pateikti įvairius atsakymus, leistis į plačius svarstymus ir polemizuoti pasaulėžiūriniais klausimais. Tačiau pripažinkime, kad tai tik intelektualinis žongliravimas žodžiais. Mes patys turime būti sąžiningi sau: galime būti įdomūs pasauliui tik tol, kol esame išskirtiniai, unikalūs ir nepakartojami. Su šia mintimi siūlau eiti švęsti. Nes mes, lietuvių tauta, sukūrėme, kuriame ir kursime Lietuvos valstybę.
