Eilinį antausi nuo politikos šiandien gavo šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Naujausioji „Vilmorus“ apklausa rodo rekordiškai didelius visuomenės nuomonės pokyčius prezidentės nenaudai.
Jei D. Grybauskaitė būtų bloga valstybės vadovė, ciniškai paminanti valstybės interesus ir besirūpinanti tik savimi ar savo interesų grupe, tuomet galima būtų džiaugtis žmonių pasitikėjimo ja ir Prezidentūra nuosmukiu. Tačiau D. Grybauskaitės veikla leidžia teigti, kad ji rūpinasi valstybės, o ne interesų grupių gerove. Ir kad moralė jai svarbi ne proginių pagraudenimų, o politinės kasdienybės, kurijoje principai ne tik skelbiami, bet ir įgyvendinami, lygiu.
Todėl naujausios apklausos rezultatai negali būti traktuojami kaip pelnytas prasto pareigūno veiklos įvertinimas. Jie liudija ne politines nuodėmes, o klaidas. Klaidos yra pataisomas dalykas. Svarbu yra jas suvokti ir pasidaryti teisingas išvadas.
Antipolitika iškyla į dienos šviesą
Prieš mėnesį net 72,8 proc. žmonių prezidentę vertino palankiai ir tik 11,7 proc. – nepalankiai. Dabar, kaip liudija „Lietuvos ryto“ užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa, teigiamą nuomonę apie šalies vadovę turinčių apklausos dalyvių sumažėjo iki 59,1 proc., o neigiamai ją vertiną jau 22,9 proc.
Trejus kadencijos metus atsainiai ignoravusi politiką kaip savarankišką sritį, turinčią, be kita ko, ir ideologinį (nei konservatorė, nei liberalė, nei socialdemokratė?..), ir retorinį (svarbu ne žodžiai, o darbai?..), ir geopolitinį dėmenį (neklausysim nei rusų, nei amerikiečių, ieškosim CŽV kalėjimų?..), prezidentė šį rudenį paskelbė politikai tikrą karą. Ėmė dar aršiau neigti politinę tikrovę ir „pamiršti“ net nuosavus žodžius (ne tik apie tai, kaip Neringa Venckienė tariamai vykdė teismo sprendimą).
Visiškai nepaisydama esminės ideologinės priešpriešos, D. Grybauskaitė mėgino lipdyti vadinamąją „vaivorykštės“ koaliciją, kurioje būtų socialdemokratai (LSDP) ir konservatoriai (TS-LKD). Tokio lipdinio propagavimas byloja apie arogantišką požiūrį į rinkėjų valią ir nesiskaitymą su politinėmis pažiūromis. Nesiskaitymu su politinių idėjų tradicijomis ir atitinkamomis pažiūromis, beje, pasižymi tokie dariniai, kaip Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, „Drąsos kelias“.
Prieš trejus metus, kai TS-LKD kvietėsi Darbo partiją prisijungti prie valdančiųjų, prezidentė nematė tame niekio bloga ir sakė, jog tai – koalicijos reikalas. Kol valdžioje buvo konservatoriai, D. Grybauskaitė nebadė pirštais į Darbo partijos politikų nuodėmes. O šiandien ji elgiasi taip, lyg Viktoras Uspaskichas ir „juodosios buhalterijos“ byla būtų ką tik nukritę iš dangaus tiesiai į Daukanto aikštę.
Maža to, prezidentė, paklausta žurnalistų, apsimetė, jog nieko nežino apie 2009-ųjų rugsėjį Andriaus Kubiliaus pateiktą siūlymą V. Uspaskichui. Visa tai – dvigubi standartai ir išsisukinėjimas, kuriuos rinkėjai pastebi ir vertina. Šiuo atžvilgiu politiškai brandesnio politiko pavyzdys – A. Kubilius, kuris turėjo drąsos atvirai pasakyti, kad anuometinis konservatorių flirtas su DP buvo klaida.
Kol D. Grybauskaitės antipolitika aprėpė tik tai, kas rūpi politiniu gyvenimu besidomintiems profesionalams, bet nejaudina didesnės visuomenės dalies, prezidentės reitingams tai beveik nekenkė. Bet kai ji savo nuostatas ir simpatijas ėmė atvirai priešinti tautos valiai, žmonės akivaizdžiai nusivylė ta, kurią, jos pačios žodžiais tariant, jie „myli“.
Tačiau D. Grybauskaitė nepanaši į V. Havelą. Jos virsmas iš ekonomistės į moralistę yra nenatūralus, kaip plastinė operacija, o antipolitinis moralizavimas apskritai nėra nei labai prasmingas ir išmintingas, nei patrauklus (kiek piliečių nemėgsta V. Landsbergio?) dalykas.
Kas ir kaip iš tikrųjų pataria D. Grybauskaitei?
Šį rudenį ėmė stebėtinai panašėti tai, ką sako ir daro D. Grybauskaitė ir tai, ką rašo ir kalba V. Landsbergis. Per visą savo kadenciją prezidentė nekoneveikė Seimo taip smarkiai, kaip ji tai daro rinkimus laimėjus centro kairės jėgoms. Savo ruožtu V. Landsbergis net gąsdina „Antrosios Respublikos pabaiga“.
Abu politikai dešiniųjų pralaimėjimą priėmė kaip politinės Apokalipsės ženklą. O perskaičius V. Landsbergio komentarą „Demokratija ar nedemokratija?“ apskritai kyla įtarimas, kad prezidentus šiandien turime net du viename.
Tas pats neklystantis politinis šventumas ir žinojimas geriau už visus kitus, kokios valdžios ir politikos reikia mūsų valstybei; tas pats įsakmus tautos vado tonas skelbiant, kas yra „tautos priešai“, kuriems negalima leisti būti valdžioje; tas pats nesiskaitymas su tautos valia, jei tik ši valia neatitinka minėto švento žinojimo; tas pats tikėjimas, kad teisingumą gali vykdyti ne teismai, o tautos vadai ir teisuolių aura besigaubianti minia.
Jau nekalbant apie tai, kad stebėtinai sutampa D. Grybauskaitės ir V. Landsbergio niekinamas požiūris į teisminę valdžią kaip blogąją „partiją“ ir „šunvočių“ buveinę.
Gal iš tiesų didžiai gerbiamas nepriklausomybės architektas šiandien byloja Lietuvai G. Grybauskaitės pavidalu? Ir apie „korumpuotus rinkimus“, ir „vienos ypatingos partijos beribius resursus“, ir „nedorais, nusikalstamais būdais formuojamą parlamentą“, ir „vagių nekaltumo prezumpciją“, ir „apgaulingą referendumą“, ir tik „pusės tautos“ (D. Grybauskaitė sakė – trečdalio) valią, kuri verta ne ką daugiau pagarbos, nei „kalėjimų visuomenės“ valia.
Perskaitykite šį gerbiamo Europos Parlamento nario komentarą ir palyginkite su mūsų gerbiamos prezidentės politinio aktyvumo apraiškomis, susijusiomis su Seimo rinkimais. Arba V. Landsbergis daro nemenką įtaką prezidentei, arba D. Grybauskaitė laisvalaikiu rašo vaizdingus ir emocingus straipsnius, kuriuos, norėdama išlikti incognito, ji pasirašo „Vytautas Landsbergis“. Kitaip sunku paaiškinti akis badančią lyg ir negiminingų sielų bendrystę.
Stebina kas kita. Kaip D. Grybauskaitė, kurios biografija, politinė pasaulėžiūra, įskaitant užsienio politiką ir vertybines nuostatas, lyg ir neleidžia jos priskirti prie dešiniųjų, tapo tokia artima konservatoriams ir net pačiam V. Landsbergiui? Ir kaip V. Landsbergis, būdamas toks jautrus kaip tik užsienio politikos ir vertybių klausimams, tapo D. Grybauskaitės guru?
Nepamirškime, kad per prezidento rinkimus į dešiniųjų balsus pretendavo apie dalyvavimą rinkimuose pareiškusi Laima Andrikienė. Ir tik tada, kai V. Landsbergis taip pat prabilo apie savo kandidatūrą, L. Andrikienė atsitraukė, idant su juo nebekonkuruotų. O tada jau ir V. Landsbergis atsitraukė, atiduodamas konservatorių balsus D. Grybauskaitei. Kodėl?
Atsakymas gali numatyti ir grynai pragmatines, ir moralines priežastis. Galbūt V. Landsbergis žinojo, kad D. Grybauskaitė jo klausys. Lieka tik spėlioti, kas galėjo nulemti tokį žinojimą. Savo ruožtu galimos moralinės priežastys – daug akivaizdesnės: D. Grybauskaitė juk iš tikro demonstruoja pasiryžimą ginti moralę nuo blogą kvapą skleidžiančių interesų.
Tas blogas kvapas šiandien pirmiausiai sklinda nuo Darbo partijos. Jei Viktoras Uspaskichas ir Vytautas Gapšys būtų skaidrūs ir nekalti, tai nebūtų vilkinę „juodosios buhalterijos“ bylos visais įmanomais būdais. Jei jiems rūpėtų jų partijos moralinis veidas, o ne tik asmeniniai ir grupiniai interesai, tai jie pirmiausiai išsiaiškintų su prokuratūra ir teismais, užuot slėpęsi už Seimo nario neliečiamybės.
Ir kai D. Grybauskaitė sako nenorinti matyti valdžios postuose Darbo partijos politikų, ji yra visiškai teisi, nes amoralu degti žalią šviesą į valdžią partijai, kuri sąmoningai ir ciniškai trukdo vykdyti teisingumą. Ir ačiū Dievui, kad D. Grybauskaitė turi tvirtą moralės stuburą. Problema yra ne jos moralė, vertybės ar profesiniai ekonomistės gebėjimai, o jos santykis su politika. Trumpai tariant, tą santykį reikia gerinti.
Trūksta vidaus politikos ir protingų viešųjų ryšių
Politikos, kaip ir kitų sričių, reikia mokytis, ir geriau tai daryti vėliau nei niekad. Kol kas Prezidentūros vidaus politika yra chaosas be nuoseklių idėjų ir be komandinio žaidimo – tik vienasmeniai ekspromtai, kartais vykę, kartais nevykę. Prezidentūroje nėra ne tik vidaus politikos grupės, bet ir brandaus vidaus politikos mąstymo ir veikimo. Net vyriausieji prezidentės patarėjai kalba niekus –ne šiaip prasitaria, o pabrėžia nesą politikai.
Trečia, reiktų bent jau artėjant į pabaigą pirmajai prezidentavimo kadencijai susirūpinti savo viešaisiais ryšiais. Kol kas šioje srityje pasiekta tik tiek, kad susipykta arba nesutariama turbūt su keturiais penktadaliais viešosios erdvės ir nuomonių lyderių. Net ir tarpusavyje besiginčijantys apžvalgininkai ir analitikai išvien kritikuoja Prezidentūrą. Į tokią informacinę duobę galėjo įstumti tik niekam tikę viešieji ryšiai. Tik aklas arba šventai įtikėjęs gali to nematyti.
Visą rudenį prezidentė kariauja viešus karus su socialdemokratais ir Darbo partija. Kariauja konservatorių pusėje. Ir koks rezultatas? Prezidentės reitingai smuko 17 procentinių punktų, palyginti su rugsėjo mėnesiu. Tuo metu LSDP, DP, Algirdo Butkevičiaus ir net konservatorių, kurie negaili prezidentei aplodismentų ir šaukia „varyk, varyk!“, reitingai ūgtelėjo. Prezidentūros viešieji ryšiai padeda visiems, išskyrus pačią prezidentę. Juokinga.
Kokių dar reikia įrodymų, kad pabrėžtinas politikos neigimas, pasidavimas gerus draugus dabar vaidinančių dešiniųjų manipuliacijoms ir stiprios komandos neturėjimas griauna prezidentės autoritetą ir įvaizdį? Ir kad vienas lauke – ne karys?