Kęstučio Girniaus straipsnyje išsakyta mintis, jog netinkami politikų veiksmai atveria puikias galimybes politikos apžvalgininkams užsidirbti pragyvenimui pateikiant kritiką ir abstrakčius pasvarstymus, parodo tik vieną medalio pusę. Nemaloni tendencija tampa taisykle, pradedama juokauti, kad nebeverta užsakinėti visuomenės nuomonės tyrimų apie pasitikėjimą politikais bei politinėmis partijomis. Vis vien skaičiai nejuda iš mirties taško. Minimi nuolatiniai skandalai, kurie iškyla po nekompetentingų, o kartais net absurdiškų politikų veiksmų, ir ne tik mažina populiarumą, tikėjimą atskirais politikais ar partijomis, tačiau, svarbiausia, slopina tikėjimą mūsų dar tik besiformuojančios politinės sistemos veikimu.
Kaip savo straipsniuose prieš dvi dekadas rašė filosofas, publicistas Arvydas Juozaitis, „Lietuviškoji revoliucija“ atnešė Vienintelio kelio mitologiją. Tuomet visi, kas kalbėjo apie opoziciją į Aukščiausiąją tarybą išrinktam Sąjūdžiui, buvo apšaukti kolaborantais ir Nepriklausomos Lietuvos priešais. Dabar politikų veiksmuose galima įžvelgti panašią tendenciją: pažiūrėkite, kaip vyksta (arba nevyksta) diskusija dėl Visagino AE statybų. Paskutiniuosius metus visais įmanomais kanalais visuomenei giedami ditirambai apie VAE būtinumą Lietuvos energetinei nepriklausomybei užtikrinti. Bet kokia kaina. Tik tiek. Tačiau šiuose pareiškimuose galima rasti tik užuomazgas skaičiavimų ir faktų, kurie yra būtini tokiam projektui, o uždavus klausimą „ar tikrai?“ automatiškai priklijuojama prorusiškumo, „Gazprom“ pakaliko etiketė. Ir toliau skelbiama tas pats.
Taip, demokratija išreiškia galimybę kiekvienam piliečiui atstovauti tautą, jei ši išsako savo pasitikėjimą juo. Tačiau tik keli procentai žmonių turi gabumų užsiimti profesionalia politika ir čia iškyla didžiulė problema, kai į valdžią siekia patekti nesugebantys vykdyti profesionalios politikos piliečiai. Deja, neprigyja požiūris, kad politika yra tokia pati specifinių žinių reikalaujanti profesija, kaip ir kitos. Todėl situacija, kai pilietis, kurio paskatos patekti į didžiuosius politikos vandenis yra ne tautos atstovavimas ir darbas Tėvynės labui, bet lengvo pasipelnymo siekis, o šio fakto rinkėjai neįžvelgia ar nenori įžvelgti ir jam suteikia teisę valdyti, nulemia abipusę rinkėjo – politiko problemą.
Lietuviška praktika byloja, kad dauguma apsikiaulinusių politikų ne tik neatsiprašo visuomenės ar garbingai nepalieka savo postų, tačiau net sugeba toliau sėkmingai tęsti savo karjerą. Pavyzdžių tiek, kad darosi graudu juos nuolat kartoti. Tai byloja apie labai sunkiai besiformuojančią politinę kultūrą Lietuvoje, kurios neatsiradimas ateityje lems ne ką kitą, kaip visos politinės sistemos stagnaciją ar mutaciją. Gero nežadantis ženklas yra tai, kad politikai (nors abejoju, ar tuos asmenis išvis verta taip vadinti), kurie prieš kiekvienus rinkimus dygsta kaip grybai po lietaus, nesijaučia atskaitingi nei sau, nei rinkėjui – jie nelinkę tvirtinti mūsų politinės sistemos pamatų. Politikų moralinis nepriteklius nulemia situaciją, kuri šiuo metu yra susiklosčiusi.
Neišprususio rinkėjo problema neatsirado iš niekur. Ją sukūrė 50 sovietinės okupacijos metų, kur pagrįstos ir pasvertos rinkėjo nuomonės nereikėjo – viskas iš anksto buvo nuspręsta už tave. Atkūrus nepriklausomybę, pagaliau tikrai gavus laisvę išreikšti savo balsą, žmonės pasimetė. Tai turėjo ir turi taisyti pilietinis ugdymas, kurio, deja, galiu patvirtinti iš savo nesenos mokyklinės praktikos, dar nesugebame įtvirtinti kaip rimtos disciplinos mokykloje.
Negana to, pramoginės televizijos laidos, didžioji dalis dienraščių tarnauja tam tik pamažu nykstančiam homo sovieticus luomui: žmonėms, kurie pasak A. Juozaičio, pasiduoda aklai aistrai ir putojančiai neapykantai, kurių galvose po SSRS griūties pasikeitė tik žodžiai, tačiau šaukimo ir šmeižto, intrigų ir valdymo mentaliteto homo sovieticus nepakeitė. Išties darosi kraupu, kai piliečiai apie politines aktualijas sužino iš tokių pseudopolitiką neva analizuojančių laidų, kaip „Kakadu“ ar kt. Bet TV biznis greit atrenka tai, kas paklausu ir kas ne. Tokių laidų gyvavimas įrodo, kad žmonėms reikia intrigų, paskalų. Kai kurie tokį polinkį mėgsta vadinti lietuviškumu, tačiau aš su tuo nelinkęs sutikti. Tai tas pats užsilikęs ir niekaip neišnykstąs homo sovieticus.
Galų gale jis pats ir negali išeiti, tam reikia kryptingos valstybės politikos, kuri turėtų pasireikšti dvejopai: kompetentingų politikų ir pilietiškai išprususių rinkėjų auginimu. Pastarasis turėtų prasidėti pilietinio ugdymo mokyklose skatinimu, ne tik pamokų, bet ir neformalaus ugdymo būdu. Nepakankamas jaunimo užimtumas nulems dar didesnę pilietiškumo trūkumo problemą, todėl jos sprendimui reikia sutelkti didesnį dėmesį nei iki šiol, norit užtikrinti sklandų demokratinės sistemos veikimą ateityje. Mano manymu, sprendžiant rinkėjo problemą, politikų problema pradėtų spręstis savaime.
Richardas M. Nixonas, 37-asis JAV prezidentas, per ko gero vieną įdomiausių visų laikų interviu galiausiai buvo priverstas atsiprašyti dėl „Watergate‘o“ skandalo. Išprovokuotas Davido Frosto, vienintelis JAV istorijoje atsistatydinęs prezidentas tarė: „Aš nuvyliau savo draugus, šalį, nuvyliau mūsų valdymo (suprask – politinę) sistemą“. Galime tik retoriškai klausti, kada politinė kultūra Lietuvoje pasieks tokį brandumo lygį, kai kaltės jausmas dėl prasižengimo bus jaučiamas ne tik rinkėjui, bet ir politinei sistemai.
Yra dalykų, kurių varomasis variklis yra tikėjimas. Retas drįstų ginčytis, kad Lietuvos nepriklausomybe buvo tikėta jau tada, kai ja dar net nekvepėjo. Nepriklausoma Lietuva tikėjo mūsų tėvai ir seneliai Sibiro glūdumose. Ir tai pasiteisino su kaupu. Todėl mes įpareigoti nenustoti tikėti ne tik dėl savęs, bet ir atsidėkojant mūsų protėviams, bei atiduodant duoklę ateities kartoms. Linkiu Lietuvai tikėti savo politine sistema ir kryptingai dirbti jos tobulumo link.