aA
Ant kai kurių istorinių pastatų Londone galima pamatyti apskritus mėlynus skydelius su užrašais ir datom. Tai yra mūsiškų lentelių „šiame name gyveno...“ atitikmuo. Pavardės labai įvairios – nuo karvedžių ir politikų iki keliautojų ir rašytojų.
Vidas Rachlevičius
Vidas Rachlevičius
© DELFI / Domantas Pipas

Tačiau mano akiai neįprastas buvo Meiferio rajone matytas skydelis su užrašu „George Canning 1770–1827 Statesman“. Valstybininkas. Pavardė lyg girdėta, bet nieko nesakanti. Pasidomėjau. G. Canningas užėmė daug svarbių postų, taip pat ir ministro pirmininko. Jis buvo iškilus Torių (konservatorių) veikėjas, aktyviai dirbęs, kad partija užimtų lankstesnę poziciją pramonės ir prekybos plėtros, taip pat vidaus, užsienio bei kolonijų politikos klausimais. Ir dabar gerai žinomi jo posakiai: „Statistikos pagalba aš galiu įrodyti viską, išskyrus tiesą“, arba: „Neryžtingumas ir vėlavimas yra pralaimėjimo tėvai.“

Ir vėlesniais laikais Britanijoje didžiulę pagarbą pelnė tokie iškilūs valstybininkai, kaip Winstonas Churchillis ir Margaret Thatcher, o JAV – Benjaminas Franklinas, Williamas Fulbrightas, Ronaldas Reaganas, Condoleezza Rice, Johnas McCainas ir daugelis kitų.

Taigi, kas yra valstybininkas? Tai yra politikas praktikas, žmogus, pakilęs virš asmeninių, siaurų ar grupinių interesų, ginantis valstybės, o tuo pačiu – ir visos visuomenės interesus. Neapsimeskime mulkiais ar šventaisiais: atmetę vadovėlines iliuzijas, turime pripažinti, kad tie žmonės lemia įvairių demokratiškų šalių taktinius ir strateginius politinius kursus – aš nekalbu apie diktatūras ir įvairias sąmokslo teorijas. Nuo tokių žmonių priklauso valstybių raida ir net likimai.

Neapsimeskime mulkiais ar šventaisiais: atmetę vadovėlines iliuzijas, turime pripažinti, kad tie žmonės lemia įvairių demokratiškų šalių taktinius ir strateginius politinius kursus – aš nekalbu apie diktatūras ir įvairias sąmokslo teorijas. Nuo tokių žmonių priklauso valstybių raida ir net likimai.

Valstybininkai yra ir pavieniai politikai, ir jų grupės, bet tai nėra šešėlinės vyriausybės ar kažkaip formaliai organizuotos hierarchinės grupės. Tiesiog tai yra dažnai įvairių pažiūrų, bet realius įtakos svertus turintys valstybės aparato žmonės, kuriuos vienija bendras valstybės interesas. Apie sprendimų priėmimo mechanizmus sunku ką nors konkrečiai pasakyti, bet trumpam žvilgtelėkim į Vašingtoną. Ten yra ištisas įvairaus rango valstybininkų sluoksnis, kuris vadinamas „gilumine valstybe“. Daug kas tai laiko mitu ir sąmokslo teorija, tačiau ta „giluminė valstybė“ realiai veikia. Tačiau įvairūs komentatoriai dažnai daro esminę klaidą, kai matydami rusišką pavyzdį teigia, kad tai yra tik jėgos struktūrų – CŽA, FTB ir kitų federalinių agentūrų, atstovų neformalus aljansas.

„Giluminė valstybė“ – ne naujas terminas, ir prezidentas Donaldas Trumpas ne pirmas, kuris ją mini ir ja skundžiasi. Jis ne kartą šį terminą vartojo po to, kai jo idėjos ir planai įstrigdavo valdžios
koridoriuose. Po to jis atlikdavo kontrsmūgius ir numarindavo kai kurias iš valstybės aparato gelmių iškilusias iniciatyvas.

D. Trumpas yra viešai sakęs, kad JAV vyriausybė yra „užkrėsta nerinktais giluminės valstybės veikėjais, kurie, siekdami savo slaptų darbotvarkių, priešinasi rinkėjų valiai“. Viename 2018 m. mitinge D. Trumpas kalbėjo, kad tie veikėjai „kelia grėsmę pačiai demokratijai“. Anot prezidento, tai yra tam tikra šešėlinė ar lygiagreti valdymo sistema, kurioje neoficialūs ir viešai neįvardijami asmenys vaidina svarbų vaidmenį, formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką.

Čia iškyla esminis klausimas: ar tokiais veiksmais JAV valstybininkai nepažeidžia esminių demokratijos principų? Apie tai įvairias pjūviais galima diskutuoti tris dienas ir tris naktis, rasti dešimtis argumentų „už“ ir tiek pat „prieš“, bet būkime realistais.

Būtina trumpai paaiškinti kontekstą dėl užsienio politikos. Savitu charakteriu pasižymintis D. Trumpas į valdžios olimpą atėjo neturėdamas jokios užsienio politikos patirties ir visi prisimename, kad kadencijos pradžioje jis sukėlė nemažą sumaištį. Jis kalbėjo iš principo teisingus dalykus, bet kaubojiškas stilius kraupino Europą, kuri buvo gerokai išlepinta saldžiųjų B. Obamos trelių. Tų pareiškimų ir atvirų priekaištų Europa klausėsi kaip krūpčiojanti skaisčiųjų panelių mokyklėlės auklėtinė. Turbūt tie, kurie labiau domisi užsienio politika, pastebėjo, kad pastaruoju metu beveik viskas vėl gražiai stojo į savo vietas, audros aprimo, praktiškai dingo ir prieštaringi D. Trumpo pareiškimai užsienio politikos klausimais.

Taigi, prezidentas įgavo patirties, o „giluminė valstybė“ amortizavo, jos požiūriu, JAV nacionalinių interesų neatitinkančius prezidento išsišokimus, tyliai numarino ar įšaldė kai kurias iniciatyvas. Beje, D. Trumpas neliko skolingas. Kaip bebūtų, Vašingtono politikos užkulisių dalyviai teigia, kad „giluminė valstybė“ išmoko dirbti su D. Trumpu.

Savitu charakteriu pasižymintis D. Trumpas į valdžios olimpą atėjo neturėdamas jokios užsienio politikos patirties ir visi prisimename, kad kadencijos pradžioje jis sukėlė nemažą sumaištį. Jis kalbėjo iš principo teisingus dalykus, bet kaubojiškas stilius kraupino Europą, kuri buvo gerokai išlepinta saldžiųjų B. Obamos trelių.

Šiuo metu geriausiai matomas ir įtakingiausias „giluminės valstybės“ veidas yra valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo, kuris faktiškai perėmė užsienio politiką į savo rankas. Galima paminėti ir konkretų pavyzdį, kaip veikia „giluminė valstybė“.

Pastaraisiais metais Rusijos prezidento V. Putino karinga retorika, ypač po Krymo okupacijos, buvo pasiekusi neregėtai grėsmingas aukštumas ir jo kalbų analitikai rado ne vieną analogiją su Hitlerio kalbomis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Europa tylėjo, griežtesnio žodžio V. Putinui asmeniškai nebuvo pasakęs ir D. Trumpas.

Tuomet iniciatyvos ėmėsi kitas „giluminės valstybės“ atstovas – prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Robertas O‘Brienas. Šių metų balandį įvyko pro daugelio akis praslydęs ir viešai praktiškai nekomentuotas jo pokalbis telefonu su pagrindiniu Kremliaus „vanagu“ – Rusijos saugumo tarybos sekretoriumi Nikolajumi Patruševu.

Kaip teigia šaltiniai Vašingtone, tai buvo beprecedentis pokalbis, kai su Maskva buvo kalbama pačiu griežčiausiu tonu. Po kai kurių D. Trumpo, o vėliau Prancūzijos prezidento E. Macrono, pareiškimų apie tai, kad „NATO ištiko smegenų mirtis“, buvo galima susidaryti įspūdį, kad Vakarų vienybės nebėra, NATO nebeveiksni, todėl Maskvoje akivaizdžiai pakilo apetitas. Tačiau rusams buvo labai aiškiai nubrėžtos raudonos linijos. Kaip teigia šaltiniai Vašingtone, mums labai svarbi pokalbio dalis buvo ta, kad R. O‘Brienas Maskvai labai aiškiai pasakė, kad agresijos prieš Baltijos šalis atveju jokių dvejonių nebus – iškart bus atsakyta jėga.

Suprantama, kad tokio lygio veiksmai nevyksta už prezidento nugaros, bet vis dėlto, tai yra sudėtingi, subtilūs ir daugiapakopiai politiniai žaidimai. Tačiau reikia tik pasidžiaugti, kad Vašingtone vis dėlto buvo rastas balansas tarp D. Trumpo rinkiminių pažadų ir nacionalinių interesų, o JAV užsienio politika tapo gerokai aiškesnė ir prognozuojama.

Persikelkim į Lietuvą. Ar mes turime valstybininkų, išmintingų ir realius svertus turinčių žmonių, kurie atstovauja išskirtiniam valstybės interesui? Jei pažvelgsime į istoriją, tai be jokios abejonės tikri valstybininkai buvo Jonas Basanavičius ir Vasario 16-osios Akto signatarai, visa grupė iškilių tarpukario asmenybių. Be jokios abejonės valstybininkai yra ir Kovo 11-osios Akto signatarai. Mane maloniai stebina tai, kad po tam tikros pauzės pastaruoju metu gerai matomu ir turbūt ryškiausiu valstybininku vėl tapo Vytautas Landsbergis, nors tai nemažai ką erzina.

Pavyzdžiui, kai į Lietuvą atvyko Emmanuelis Macronas, mūsų žurnalistikos berniukai ir mergaitės, turbūt pirmą kartą pamatę gyvą užsienio prezidentą, krykštavo kaip vaikų darželio auklėtiniai, sutikdami Kalėdų senelį. Tarsi klusnūs baudžiauninkai europlepalais praskydo ir mūsų vadinamieji „politikos mokslininkai“ bei dvaro politologai. Tačiau taškus ant „i“ gražiai sudėjo V. Landsbergis, labai aiškiai įvertinęs uolaus putinofilo Prancūzijos prezidento dialogo su Rusija iniciatyvą. Gaila, kad tai buvo tik šauksmas tyruose.

O dabar pažvelkime tik į kelis epizodus ir ramiai pagalvokime, ar valstybės tarnyboje turime žmonių, kuriems rūpi strateginiai šios valstybės interesai ir jos ateitis?

Paaiškėjo, kad ši Vyriausybė nori leisti prekiauti Astravo elektra. Tai gana painus ir sudėtingas politinis, ekonominis ir techninis klausimas, tačiau niekas nepanoro gilintis, o valstybės tarnyboje neatsirado žmonių, kurie sustabdytų šį antivalstybinį veiksmą, už kurio kyšo ir prekiautojų elektra milijoniniai interesai. Kelių privačių asmenų pastangų nepakako.

Tai gana painus ir sudėtingas politinis, ekonominis ir techninis klausimas, tačiau niekas nepanoro gilintis, o valstybės tarnyboje neatsirado žmonių, kurie sustabdytų šį antivalstybinį veiksmą, už kurio kyšo ir prekiautojų elektra milijoniniai interesai.

Kaip teigia ekspertai, jei niekas nepasikeis, šimtai milijonų kasmet papildys A. Lukašenkos sąskaitą. Aš jau nekalbu apie tai, kad Lietuva patirs dar vieną moralinį nokautą. Tokie reikalai nesprendžiami piketėliuose, kuriuose stoviniuoja žalias jaunimėlis su plakatais „Astravui ne!”, todėl kieno, jei ne valstybininkų, darbas yra užkirsti kelią veiksmams, kurie prieštarauja Lietuvos įstatymams ir nacionalinio saugumo interesams?

Kitas epizodas. Rugpjūtį Vilniuje lankėsi jau minėtojo itin įtakingo JAV valstybės sekretoriaus M. Pompeo dešinioji ranka, jo pavaduotojas Stephenas Biegunas. Tai žmogus, kuris stovi prie realių JAV užsienio politikos svertų. Ir ką mes matėme? Apie žurnalistikos vaikų darželį apskritai nekalbėsiu, nes jo supratimas visiškai atitinka mūsų taip gerbiamos valdžios. S. Bieguną priėmė – net gėda vardinti – Vyriausybės kanclerio pavaduotojas L. Savickas, ministras L. Linkevičius, su juo susitiko Prezidento vyriausioji patarėja A. Skaisgirytė, V. Ušackas. Šis pavyzdys rodo, kad net mūsų aukščiausi valstybės pareigūnai bei jų patarėjai nežino, kas ir kaip daro politiką, ir nėra, kas juos paprotintų ar subtiliai pavairuotų.

Aš plačiau neaptarinėsiu valdančiųjų planų bei visiškai atvirų korupcinių projektų, kai praradę paskutinius padorumo likučius, jie taško pinigus išmokoms, tryliktoms pensijoms, planuoja valstybinius bankus ir vaistines, valstybinius mobiliojo ryšio operatorius, kitaip tariant, nuosekliai siekia atkurti korumpuotą socialistinį kolchozą. Kas visa tai sustabdys? Pakrizenimai ir „išminties“ krislai „Facebook“ – tikrai ne. Maža to, jau turime ir dvi atvirai vatines partijas. Dar viena šio mirtino kokteilio sudėtinė dalis – kvaziinteligentų iš Briuselio masiškai importuojamas patologiškas realybės neigimas ir nesuvokimas.

Biurų planktonas, kurio kritinė masė vis didėja, ragina atsikratyti gauruotų minčių ir mėgautis gyvenimu. Ar jie apkritai turi pažiūras? Susidaro įspūdis, kad ne. Viešoje erdvėje nematome ir negirdime intelektualų, iškilių asmenybių, tikrų profesionalų, o tautos ir rinkėjų mentalitetą formuoja šarlatanai ir apsišaukėliai – iš visokių pakampių ištraukti influenceriai, visų rūšių aktyvistai, kelias iš „Amazon“ parsisiųsdintas knygeles perskaitę koučeriai, sėkmės ir gyvenimo būdo treneriai. Ir didelė visuomenės dalis yra šio primityvaus šlamšto vartotojai. Jie, beje, yra ir rinkėjai.

Kokia šios valstybės idėja, kryptis? Niekas nebenori girdėti ir aptarinėti rimtų dalykų, bet svarbiausia – nebesugeba. Rinkimų debatai virto klaikiu farsu, kokio dar nėra buvę, o juk tai akivaizdžiausias
visuomenės, o taip pat ir visos valstybės, veidrodis. Debatuose – praktiškai jokių valstybinio mąstymo požymių. Daug žmonių linksminasi, stebėdami tuos klounus, bet pamiršta, kad nuo kvailybės iki tragedijos tik vienas žingsnis – juk jie valdys šalį! Kas imsis rimtos ir argumentuotos Lietuvos valstybingumo nykimo ir šalies degradavimo analizės, kai dauguma net nesuvokia, kad tai jau seniai vyksta!

Rinkimų debatai virto klaikiu farsu, kokio dar nėra buvę, o juk tai akivaizdžiausias visuomenės, o taip pat ir visos valstybės, veidrodis. Debatuose – praktiškai jokių valstybinio mąstymo požymių.

Rugsėjį buvo viešai pristatytas dar vienas lietuviškos iliuzijų mugės atrakcionas – „išsami Lietuvos pristatymo užsienyje 2020–2030 m. strategija“. Teigiama, kad joje išskirtos pagrindinės valstybės sritys, tapsiančios Lietuvos komunikacijos pagrindu ateinantį dešimtmetį. Taigi, dar vienas brangus sovietmečio reliktas – nesvarbu, kad kulnai murzini, bet svarbu gerai pasirodyt prieš užsieniečius. Ar jie tokie durni? Politikos užkulisiuose visuomet keliamas klausimas – su kuo ten pas juos reikėtų kalbėtis? Pasižiūrėkime rinkimų debatų įrašus... O jums nebuvo gėda už valstybę, kai su E. Macronu susitiko premjeras S. Skvernelis? Beje, neseniai rusų įsiutintas savimyla E. Macronas neoficialioje aplinkoje sušuko: „Jokie valstiečiai nenurodinės Prancūzijos prezidentui!“ Taigi...

O mūsų valstiečiai veikia lygiai taip, kaip aprašyta sovietiniuose
lietuvių literatūros kritikų veikaluose: ponas – kvailas, o valstietis – gudrus ir išmintingas. Šių dienų Lietuvoje personažai apsikeitė vietomis, nes dabar ponai yra valstiečiai. Jie ne tik terorizuoja visą visuomenę bei verslą, bet ir pavertė lietuvius išmokų ir išmaldų tauta.

Kažkas yra gerai pasakęs, kad nepaprastai sunku pirmą kartą ištiesti ranką ir priimti išmaldą, bet dabar jau turime tūkstančius kvaziinteligentų, pseudomokslininkų bei pesudomenininkų, kurie sėdi valstybės kišenėje. Jie yra visiškai priklausomi nuo biurokratų dalijamų išmaldų, kurios, beje, yra visų mokesčių mokėtojų pinigai. Tai yra orumą ir savigarbą praradę žmonės, jie nebėra laisvi. Tai – pilka ir paklusni minia, kurianti jokios paklausos laisvoje rinkoje neturinčius produktus ir ji niekada nešoks ant valstiečio dalgio.

Kas toliau? Didieji nusivylimai dar prieš akis, nes netrukus rinkimai, kuriuose vėl balsuosime už nieką, už tolesnį valstybės griovimą ir degradavimą. Visi tarsi sutinka, kad Lietuva yra gilioje duobėje ir turi visą krūvą rimtų problemų, bet kažkodėl nesuvokia, kad rimtas problemas gali ir turi spręsti rimti žmonės, ir kol jie kažkokia forma nesusivienys, tol nieko nebus.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(287 žmonės įvertino)
4.4843

Top naujienos

Vieną dieną kartu žaisime futbolą danguje, Diego: jautri draugų ir varžovų reakcija į Maradonos mirtį (81)

Nors Argentinos futbolo dievukas Diego Armando Maradona jau keletą dešimtmečių negalėjo...

Saulės pasiilgę lietuviai „šluoja“ keliones į Maldyvus: vilioja ne tik saugus poilsis, bet ir stipriai sumažėjusios kainos (142)

Atslenkant žiemai lietuviai nepaisydami pandemijos vėl ima galvoti, kaip ištrūkti ten, kur...

Diena bus sausa ir vėsi: formuosis plikledis (2)

Ketvirtadienis išauš vėsokas, bet sausas . Pirmoje dienos pusėje šalies pietiniuose ir...

Mirė futbolo legenda Diego Maradona Argentinoje – trijų dienų gedulas (493)

Argentinos žiniasklaida paskelbė, kad mirė vienas garsiausių visų laikų pasaulio futbolininkų...

Siunčiami į COVID-19 sergančiųjų namus medikai neslepia pykčio: ne tik nėra prasmės, bet ir didžiulė rizika (338)

Prieš dvi savaites Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) paskelbė, jog kiekviena savivaldybė...

Dužusias olimpines svajones ir teisėjų vagystes užglaistė sėkmė Rusijoje: dabar mums absoliučiai ramu (39)

„Draugai klausė, kaip reikia vadinti žmones, kurie nugali olimpinius čempionus? Tada mes...

Prancūzai pusdienį pasitreniravo taikyti naujas taisykles po „Brexit“ – Kente iškart nutįso 8 kilometrų vilkikų eilė (36)

Kente antradienį netikėtai susidarė aštuonis kilometrus besidriekianti vilkikų eilė. Taip nutiko...

Apklausa: dirbančios moterys paaukštinimo turi prašyti pačios, priešingai nei vyrai (108)

Finansų pasaulyje dirbančios moterys pareigomis pakeliamos daug rečiau nei vyrai , nebent jos...

Orijaus kelionės. Vienas įspūdingiausių dvarų Lietuvoje, kurį pastatė ne grafai ar karaliai, o senolis iš Lentvario (3)

Nuvykęs į Lentvarį Orijus gyvenamųjų namų rajone, šiek tiek panašiame į kolektyvinius sodus,...

Žieminis rapsas – saugus būdas sukaupti ir išsaugoti azotą sėjomainoje (7)

Žieminio rapso pasėlių plotus Lietuvoje lemia žieminių javų pjūties darbai bei žieminio rapso...

|Maža didelių žinių kaina