Kaip kitaip paaiškinti tai, kad net nuo kūdikystės įvaikinti vaikai sužinoję apie tai paauglystėje ar šiek tiek vėliau pradeda ieškoti savo kraujo tėvų. Kodėl? Jiems reikia sudėlioti savo „Aš“. Mes dar negyvename epochoje, kuri dažnai rodoma fantastiniuose filmuose, - vaikai gaminami pramoniniu būdu, jie ir visuomenė nežino, kas yra tėvystė. Mes žinome. Todėl taip vaikams svarbūs yra tėvai. Netgi biologiniai.
Todėl vaiko atėmimas iš motinos atrodo žiauriai. Tiesa, dabar ryškėja vis daugiau faktų, kurie rodo, kad tai buvo padaryta ne be pagrindo. Tačiau vis tiek norisi laukti istorijos su laiminga pabaiga. Bet ne apie šį konkretų ir skaudų įvykį norėčiau parašyti. Reikia pažvelgti plačiau.
Ar Norvegija tikrai nusitaikiusi į vaikus?
Beje, labai svarbus ir skirtingas požiūris: kas mums atrodo smulkmena, Norvegijoje traktuojama rimtai. Ir tai suprantama. Pavyzdžiu, vaikai Norvegijoje praleidžia daug laiko gryname ore – tai sveika. Tačiau jie turi būti ne bet kaip aprengti, o tinkamai. Jei tėvai mano, kad jie protingesni ir aprengs kaip nori, tai labai klysta. Klysta tie, kurie neįdeda maisto savo vaikui: jei kiekvienas valgo savo atsineštą maistą, kaip jaustis tam vaikui, kuriam tėvai „pamiršo“ įdėti lauknešėlį? Ar tai smulkmena? Norvegams ne. Norvegai ne prie smulkmenų kabinėjasi, o tai, kas jiems atrodo svarbu.
Kaip apsaugoti savo visuomenę?
Tačiau ne vien apie tai norėjau parašyti. O apie tai, ko Lietuva gali pasimokyti iš Norvegijos. Bet kuris mokęsis antropologijos, gali pasakyti, jog „Bernevernet“ - tai įrankis, kuriuo ginama savo visuomenė, jos vertybės. Tai efektingas įrankis padėti imigrantams kuo greičiau suvokti norvegiškas taisykles ir vertybes bei jų laikytis.
Vakarų pasaulis yra pažeidžiamas. Mes puikiai žinome, kad demokratija leidžia viską. Netgi savo priešybę – totalitarizmą. Adolfas Hitleris į valdžią atėjo demokratišku būdu. Deja, deja, nors ji geriausia iš visų žinomų valdžios sistemų, tačiau mūsų neapsaugo nuo pavojų.
Susiaurinkime Vakarų pasaulį iki Europos. Europa, deja, neturi integracinio modelio. Ne vien imigrantams, ji neturi tokio modelio patiems europiečiams. Štai kur problema. Štai kur „Charlie Hebdo“ žudynių pradžia.
Ir čia išsiskiria Norvegija. Ji pritaria visoms Vakarų laisvėms ir tolerancijoms. Tačiau vaikų atžvilgiu laikosi labai griežtų taisyklių. Kodėl? Ogi todėl, kad jų visuomenė neiširtų. Norvegija supranta, kad negali būti užsidariusi kaip Šiaurės Korėja, ji supranta, kad jos gerbūvis traukia imigrantus. Kita vertus, jai tų imigrantų reikia. Tačiau kaip gyventi norvegams šalia imigrantų. Ar jie turi taikstytis prie atvykėlių taisyklių, elgesio, papročių ir įpročių? Mano nuomone, norvegai atsakė į šį klausimą. Ir pagalvojo, kaip tai padaryti. Suaugusiųjų neperauklėsi ir, be to, demokratija bei multikultūralizmas neleidžia. Tačiau vaikai yra visai kas kita.
Per juos galima integruoti imigrantus. Esminė taisyklė – vaikai yra valstybės reikalas, vadinasi, juos auklėdamas privalai atsižvelgti į tai. Antraip, iš tavęs juos atims. Antra, toks griežtas požiūris į vaikus yra drausminanti priemonė ir paties norvegams, kad jie nepamirštų, kas esą. Taip visuomenė išlaiko savo tapatybę, kuri galbūt kam nors nepatinka. Tačiau laisvame pasaulyje galima pasirinkti kitą gyvenimo vietą. Niekas neverčia gyventi Norvegijoje.
Aišku, sukurta didžiulė sistema, jai skiriamos milžiniškos lėšos, o iš to plaukia verslo interesai, todėl galbūt yra daug dalykų, kurie nebūtini, tačiau reikalingi tam, kad pinigai būtų panaudoti. Aišku, būna perlenkimų, todėl ir kai kurie norvegai nepatenkinti. Tačiau visur gali surasti trūkumų. Bendrai paėmus, norvegai patenkinti tokia sistema ir nesiruošia jos keisti.
Ir tai yra racionali valstybės laikysena globalizacijos akivaizdoje. Norvegija siekia save apginti. Savo vertybes. Ir ji su jomis neatėjo pas mus. Kaip tai padarė sovietai 1940 metais. Ne, mūsų piliečiai ten važiuoja. Vadinasi, jie privalo laikytis tos valstybės vertybių elgesio taisyklių. Nepatinka jos? Prašau – pasaulis globalus, važiuokite į kitus kraštus. Tik nepatarčiau vykti ten, kuri kontroliuoja ISIS. Ten viskas baigisis paprasčiau ir greičiau. Ir dar nemaloniau.
Kuo padėtų „Bernevernet“ Europai ir Lietuvai?
Pagalvokime, jei tokia tarnyba būtų Prancūzijoje, ar būtų įvykę „Charlie Hebdo“ žudynės? Tikriausiai ne. Juk ten šaudė musulmonai, kurie užaugo Prancūzijoje. Tačiau jie taip ir nebuvo integruoti į Prancūzijos visuomenę.
Tad ir pagrindinė Norvegijos žinia – reikia ginti savo vertybes. Taip, nebūtinai jos visiems priimtinos. Tačiau galima nevažiuoti į tą valstybę. Ji savo vertybių neprimeta kitoms valstybėms. Tačiau jei atvažiuoji, būk geras ir laikykis tų taisyklių, kurios priimtinos. Nereikia galvoti, kad viskas galima ir leidžiama. Ir nereikia galvoti, kad viskas galima savoje tėvynėje. Kas pas mus apgins beginklius vaikus? Kas apgins tuos, kurie yra vaikų namuose? Kas apgins vaikus nuo patyčių ir smurto mokyklose?
Kas pagaliau apgins mūsų valstybę nuo besiilginčių sovietinių laikų? Kas apgins mūsų valstybę ir visuomenę nuo tų, kurie vis dar mano, kad už Lietuvos laisvę padėję savo galvas partizanai, yra „banditai“? Kas apgins mūsų visuomenę nuo tų, kurie skatina neapykantą kitaip mąstantiems, kurie bet kokią kitą nuomonę paskelbia „Rusijos propaganda“? Kas mus išgelbės nuo pavydo ir neapykantos?
Naujo propagandinio karo linijos
Gėjų teisės vis siaurinamos ir siaurinamos, netgi jiems vairuoti automobilius uždrausti sumąstė. Vladimiras Putinas balansuodamas tarp tolerancijos – tegu gyvena – iš karto skaudžiai rėžia: „bet prie mūsų vaikų tegul nelenda“. Tradicinė šeima, vaikai – štai kas šventa ir neliečiama. Puiku, kad būtų stiprinama šeima Rusijoje ne vien propagandinėmis priemonėmis, bet ir realiomis programomis. Panašiai kaip Norvegijoje. Deja, to ten nėra. Pinigai išleidžiami propagandai – apie pasileidusią Europą. Apie tai, kad vaikai atimami ir atiduodami gėjams, o gal net ir pedofilams. Brėžiama labai aiški linija tarp moralios, dvasingos Rusijos ir nužmogėjiškos, neturinčios nieko švento Europos, o ir viso vakarų pasaulio.
Kad tokia propaganda puikiai veikia, supratau Gruzijoje, vienoje labai gražioje kalnų cerkvėje. Mums į ją įėjus ten meldėsi vienas vyras. Greitai užsimezgė pokalbis. Jis pradėjo pasakoti, kokias skriaudas Gruzija patyrė iš Rusijos, koks žiaurus buvo nesenas karas. Tačiau Vakarai jo taip pat nevilioja: ten moralinis palaidumas, tie patys gėjai... Nepaisant skriaudų, Rusija dvasiškai išlieka artimiausia.
Dabar iškyla klausimas: ar tokios istorijos nėra dirbtinai išpučiamos? Ar jomis nėra siekiama manipuoliuoti mumis? Parodyti, kad vakarai, į kuriuos mes taip norime įsilieti, tėra ištvirkusi šutvė?
Paradoksalu: kuo daugiau informacijos šaltinių, kuo lengviau prie jų prieiti, tuo daugiau galimybių žmonėms susukti protą.
