Čia skelbiami dienoraščiai, rašyti tuo metu, kai šalį valdė jau prezidentė Dalia Grybauskaitė. Valdas Adamkus stebi įvykius tarsi iš šalies, bet, kaip ir sako knygos pavadinimas, net baigus kadenciją šalies vadovo pareigos nesibaigia – jis nuolat bendrauja su įtakingais Lietuvos ir užsienio politikais, visuomenės veikėjais, dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse konferencijose, todėl sužino ir mato tai, ką kitų piliečių akys ne visuomet pastebi.
Dienoraščių tekstai papildyti prezidento Valdo Adamkaus pamąstymais apie visą jo politinį gyvenimą, pasakojimais apie pažįstamų užsienio šalių vadovų asmenybes, kartais ir komiškas situacijas, į kurias patenka politikai. Literatūrinis knygos bendraautoris – Valdas Bartasevičius.
Skelbiame knygos ištraukas.
Žvilgsnis į save
[...]
Dvi mano prezidentavimo kadencijos jau tapo istorija. Pralėkė ir prezidentės Dalios Grybauskaitės vadovavimo šaliai penkmetis. Nebuvau abejingas įvykių stebėtojas. Labai rūpėjo, kas vyksta, kaip tęsiami mano pradėti darbai, kas keičiama, kas daroma geriau.
Negalėčiau dėl to kaltinti mūsų diplomatų – užsienio politikai stinga gairių, nekeliama ambicingų tikslų, neaiškios veiklos kryptys. Buvo blaškymosi aukščiausiu politiniu lygiu – vieną dieną sakoma, kad Lietuvai reikia draugauti su turtingais Vakarais, o ne „ubagais“, taip įžeidžiant mums labai simpatizavusias buvusios sovietinės imperijos tautas, kitą dieną jau žadama gerinti santykius su didžiuoju Rytų kaimynu. Žinoma, iš to visiškai nieko neišėjo, priešingai – Rusija tik dar šalčiau ir priešiškiau ėmė žvelgti į Lietuvą, o suartėti su Europos Sąjunga ir NATO siekiančios posovietinės erdvės šalys ėmė abejoti, ar gali mus ir toliau laikyti geriausiais savo advokatais Vakaruose. Manau, Lietuva turėjo remtis geru Rytų politikos įdirbiu, bet darbų tąsos nebuvo ir ėmėme prarasti sukauptą nemažą draugystės ir pagarbos mūsų šaliai kapitalą.
Neįžvelgiu, kad nors kiek būtų pavykę sustiprinti santykius ir su Vakarų sąjungininkais. Užsispyrėliškai ieškojome Lietuvoje, esu įsitikinęs, niekada nebuvusio Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimo, patys pūtėme burbulą tol, kol gerokai apkartinome santykius su JAV. Buvo padaryta šiurkšti klaida ir kai mūsų prezidentė 2010 metais atmetė asmeninį prezidento Baracko Obamos kvietimą atvykti į Rytų ir Vidurio Europos lyderių susitikimą su juo. Negana to, dar pakomentavome, kad Dalia Grybauskaitė negaiš laiko tokioms nieko vertoms vakarienėms. Nėra ko stebėtis, kad po šio akibrokšto ilgą laiką su JAV nebuvo jokių ryšių aukščiausiu lygiu.
Be abejo, Lietuva sėkmingai pirmininkavo ES. Iš tiesų parodėme, kad mūsų šalis pajėgi profesionaliai surengti gausybę konferencijų, pasitarimų, derybų. Tai pirmiausia Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, diplomatų, kitų valstybės tarnautojų, kruopščiai atlikusių daugybę kasdienių darbų, nuopelnas.
Būtų neteisinga kaltę versti Lietuvos politikams. Šalčiu padvelkė iš Varšuvos. Tačiau tenka pripažinti, kad naujiems abiejų šalių vadovams nepavyko sukurti geranoriškos abipusio pasitikėjimo atmosferos, kuri būtų leidusi bent neaštrinti dėl Vilnijos lenkų kylančių problemų, užglaistyti aštrius nesutarimų kampus. Lietuvos ir Lenkijos dialogą pakeitė įsivyravusi laukimo atmosfera – nei mes, nei lenkai pirmi nesiima žengti žingsnių, kurie galėtų atšildyti santykius. Tai negali neatsiliepti ir abiejų šalių žmonių nuotaikoms. Lenkijos nacionalistai net surengė antilietuviškų provokacijų, būta lietuvius įžeidžiančių futbolo aistruolių išpuolių, Lietuvos visuomenėje taip pat justi augantis nepasitikėjimas lenkais. Šias nesveikas tendencijas turi ryžtingai stabdyti abi šalys. Reikia naujų lietuvių ir lenkų dialogą skatinančių iniciatyvų. Manau, praverstų susitikimai aukščiausiu lygiu.
Kai jau baigęs antrąją kadenciją viešėjau Varšuvoje, tuo metu neseniai prezidento pareigas pradėjęs eiti Bronisławas Komorowskis pakvietė su juo susitikti. Jis buvo labai dėmesingas, bendravome nuoširdžiai ir maloniai. Atrodė, kad Lenkijos prezidentas labai susirūpinęs dėl atšalusių santykių su Lietuva ir nusiteikęs juos energingai gerinti. Apsidžiaugiau, tikėdamasis, kad Bronisławo Komorowskio iniciatyva Varšuva ims rodyti mūsų šaliai geros valios gestus ir draugiškas dialogas bus atgaivintas. Bet taip neatsitiko – įšalo laikotarpis tęsiasi.
Pavojinga, kad šie nesutarimai nebuvo pamiršti ir Rusijai pradėjus nepaskelbtą karą Ukrainoje ir aneksavus Krymą.
Tai neabejotinai svarbiausias pastarųjų metų politinis pasaulio įvykis, nors man nebuvo visiškai netikėtas, nes Vladimiro Putino vadovaujama Maskva jau keletą metų kryptingai ėjo karo keliu. Rusijos įsiveržimas į Gruziją buvo tik pirmasis Juodosios jūros regione vykstančios tragiškos dramos veiksmas. Man dar einant prezidento pareigas jautėsi labai agresyvi Rusijos laikysena, ypač Ukrainos atžvilgiu. Europos Sąjungos ir NATO forumuose ragindavau suteikti Kijevui aiškią narystės šiose organizacijose perspektyvą, nes buvo matyti, kad Maskva žūtbūt stengiasi sutrukdyti ukrainiečiams rinktis vakarietišką kelią, naudoja ekonominio, politinio, karinio spaudimo ir net šantažo priemones. Todėl, kai Rusija okupavo Krymą, nepasijutau netekęs žado iš netikėtumo ir nedelsdamas pareiškiau, kad tai niekuo nepateisinamos agresijos pradžia. Tokį scenarijų net buvo galima prognozuoti iš karingų Vladimiro Putino kalbų, tik stebino, kad didžiosios Vakarų šalys ilgai leidosi užliūliuojamos iliuzijų, jog su Maskva įmanoma taikiai susitarti jai nuolaidžiaujant.
Krymo okupacija ir tuoj prasidėjęs karas Pietryčių Ukrainoje nubrėžė savotišką takoskyrą tarp Rusijos ir demokratinio pasaulio, palaidojo Vakarų iliuzijas, kad galima draugauti su Vladimiro Putino režimu. Vakarų šalių politikams, ypač simpatizavusiems Maskvai, toks įvykių posūkis buvo nemaloni staigmena. Krymo aneksija man priminė Baltijos šalių okupaciją 1940 metais – tada taip pat buvo aiškinama, kad patys vietos gyventojai nuvertė „fašistų“ valdžią ir pasiprašė prijungiami prie Rusijos. Gal istorijos pamokos ir lėmė, kad Baltijos šalių, taip pat Lenkijos politinis elitas nepuoselėjo jokių iliuzijų ir gerai suvokė, kad Vladimiras Putinas tęsia seną imperinę Kremliaus politiką, tik pridengtą šiuolaikine retorika.
Vakarų Europos šalims reikėjo šoko, kad atsikratytų iliuzijų. Maloniai nustebino JAV prezidentas Barackas Obama. Jis iš esmės pakeitė kalbėjimo su Vladimiru Putinu toną. Per antrąją savo kadenciją JAV prezidentas jau nustojo nuolaidžiauti Maskvai. Vašingtonas daug kiečiau nei Europos Sąjunga užstojo Ukrainą ir ėmė ryžtingai ginti demokratijos principus. JAV laikysena privertė ir ES pagaliau imti taikyti Rusijai nuo tolesnės agresijos atgrasančias sankcijas. Europa pradėjo kalbėti su Maskva griežčiau, ryžosi realioms ekonominio spaudimo priemonėms. Žinoma, vien tai Rusijos agresijos nesustabdys. Svarbu, kad Ukrainai būtų suteikta reali ekonominė ir net karinė pagalba, kuri padėtų šiai šaliai atremti Maskvos atakas. NATO negali veltis į tiesioginį karinį konfliktą su Rusija, nes tai grėstų branduoliniu karu, bet reikėtų ryžtis tiekti ginkluotę nuo agresoriaus besiginančiai Ukrainos kariuomenei.
Nors man kėlė nerimą pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikos vingiai, neaiški jos kryptis, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje mūsų šalies politika buvo nuosekli ir tvirta. Visiškai pritariau mūsų diplomatų laikysenai. Lietuva išlaikė solidarumo su Ukraina egzaminą, neišsigando spaudimo, grasinimų sankcijomis, galimų ekonominių nuostolių.
Ne ką mažiau nerimo kėlė ir kai kurie politiniai įvykiai Lietuvoje. Bene labiausiai nuvylė atotrūkis tarp žodžių ir darbų teisėsaugoje. Teismų autoritetas visuomenėje labai menkas, metų metus padėtis negerėja, nors prezidentė Dalia Grybauskaitė, atrodo, asmeniškai mėgina lemti teisėjų skyrimą. Kartais iš viešoje erdvėje skelbiamų faktų net susidaro įspūdis, jog tai ji daro vadovaudamasi principu „patinka – nepatinka“.
Teisėsaugai reikia sisteminių pokyčių, kurie garantuotų šalyje teisingumą, bet apsiribota tik administraciniais jungimais, kėdžių perstumdymu ir subjektyviais paskyrimais. Eidamas prezidento pareigas, aš atidžiai stebėjau, kad nepažeisčiau valdžių atskyrimo principo, ir nė nemėgindavau primesti savo valios teisėsaugai. Atrodo, kad naujai valdžiai artimesni kitokie papročiai. Gal dalis žmonių Lietuvoje ir mano, kad prezidentas turi visur kištis, viską ir visus tvarkyti, bet kyla retorinis klausimas: ar trankymas kumščiu į stalą įvedė šalyje daugiau teisingumo? Manau, kad tai tik viešųjų ryšių žaidimai, gal kai kam ir duodantys asmeninės politinės naudos, bet šalies demokratinei santvarkai nebūna nieko gero, kai pažeidžiama valdžių pusiausvyra. Galiausiai tokia politika, kai nuolat peržengiamos kompetencijos ribos, kenkia pačiai Prezidento institucijai.
Jokiu būdu netvirtinu, kad tai dabartinės prezidentės ar Vyriausybės kaltė. Tiesiog labai sunku įveikti įsisenėjusius, dar iš sovietmečio perimtus žmonių įpročius, atlaikyti interesų grupių spaudimą ir priimti reikalingus įstatymus, o tuomet – ir juos įgyvendinti.
Šalies politinį gyvenimą lemia pirmiausia partijos, jų gebėjimas darniai dirbti Seime ir sudaryti veiksmingą Vyriausybę. Lietuvos žmonės partijomis labiausiai nepasitiki, išsako daugiausia priekaištų dėl nesprendžiamų socialinių problemų, ekonominių ir politinių nesėkmių. Nesu linkęs įsilieti į šį kritikų chorą, bet turiu pripažinti, kad visuomenės priekaištai pagrįsti. Baisiai bado akis atotrūkis tarp partijų formaliai pasirinktos kairiosios, dešiniosios ar liberaliosios ideologijos, viešai skelbiamų tikslų ir realios politinės veiklos. Visokius proveržius Lietuvai žadėjusios partinės programos per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius taip ir liko neįgyvendintos. Net ir partijų diskusijos dažnai stokoja paprasčiausios politinės kultūros, pagarbos žmonėms. Gali tik ironiškai pasidžiaugti, kad Lietuvoje politikai dar nesimuša, Seime per posėdžius nesisvaido kėdėmis kaip kai kuriose į rytus nuo mūsų esančiose šalyse. Nenoriu išskirti jokios partijos. Žinoma, jų lygis nevienodas, bet nėra nė vienos partijos, kurios veiklą laikyčiau pavyzdine ir pats norėčiau bent dvasine prasme būti jos gretose.
Visą gyvenimą laikiausi liberalių politinių pažiūrų. Lietuvos liberaliosios krypties politinės jėgos turėjo didelių intelektualinių pajėgumų ir buvo galima laukti, kad jų pozicijos stiprės. Įvyko priešingai. Dėl to liberalai gali kaltinti tik save. Jų susiskaldymas, rietenos, lyderių ambicijos, tarnystė savo asmeniniams ar grupiniams interesams, abejingumas kasdienėms žmonių problemoms, matyt, ir lėmė, kad liberaliosios krypties politinės jėgos neteko didelės dalies anksčiau juos rėmusių rinkėjų.
Apibendrindamas galėčiau teigti, kad ne taip jau dažnai jausdavau pasitenkinimą dalyvaudamas politiniame gyvenime. Gal tai lemdavo dideli lūkesčiai, neišsipildžiusios viltys, kad atkūrusi nepriklausomybę Lietuva greičiau eis pažangos keliu.
Nesakau, kad nematau pažangos. Ypač džiugindavo ir džiugina kultūros, mokslo, verslo žmonių kūrybingumas.
Atsigaunu išvykęs iš Vilniaus ir pabendravęs su paprastais žmonėmis provincijoje – sustiprina dvasią jų nuoširdumas, idealizmas, nors ir ten girdi nusiskundimų, bet patiki, kad šie darbštūs ir dori piliečiai neleis smukti Lietuvai. Todėl ir nesakau, kad šalis žengia atgal. Krizė nusmukdė gyvenimo lygį, bet pamažu atsigavome. Regiu nemažą Lietuvos pažangą per nepriklausomybės dešimtmečius, tik gal žingsniai pirmyn lėtesni, nei mums norėtųsi.