Lietuvoje, galima sakyti, dalykai gavosi atvirkščiai. Tai, ką mes darome rankomis, kaip tik gražu ir pavykę. Namai, sodybos (net ir su karšto vandens kubilais), keliai ir tiltai, sodai, pasodinti ąžuoliukai, sutvarkyti begaliniai pasivaikščiojimo takai gamtoje, bankai, parduotuvės, viešbučiai, dangoraižiai, karo bazės.
Per dvidešimt metų Lietuva išaugo iš alkanos ir nutriušusios postsovietinės skudurynų, nuvažinėtų skylėtų automobilių iš Vokietijos laužynų ir maisto labdaros šalies (tų dalykų ir dabar yra, tik jie yra orus sprendimas mažai daliai žmonių, kaip ir Vakaruose – o ne šalies išgyvenimo pagrindas) į turtingą, įtakingą, ginkluotą ir saugią (nors galėtų būti ir saugesnė, bet tai apie save gali pasakyti visi Europoje) valstybę.
Tačiau blogiau pasisekė su tais objektais, kurie daryti ne rankomis ir net, deja, ne pirštu.
Kalbu apie augančiąją kartą (ne, ne mano dukras ir ne jūsų vaikus – žinau, kad jūsų asmeniškai atžalos yra puikios, pažįstu juos ir vertinu). Visų nenurašau, gink Dieve, bet šiaip projektas pavyko, tiesą sakant, nepilnai.
Internetuose jau visi spėjo aptarti tuos jaunus žmones, kas nenori vasarą dirbti padavėjais, nes juos toks darbas žemina. Tai, kad tokie asmenys mūsų visuomenei yra prarasti, neturiu jokios abejonės: tai, ką galima buvo suformuoti vaikystėje, jau nebebus padaryta vėliau – kai juos tėvai turėjo auklėti pavyzdžiu, jiems pirko telefonus už pusantro tūkstančio eurų.
Savo kvailą požiūrį tie jaunuoliai gavo iš savo kvailų tėvų, kurių irgi pažįstu nemažai. Dažniausiai, ačiū Dievui, man su jais nereikia ilgai bendrauti. Kalbu apie lietuvišką požiūrį į tai, kas žemina.
Kai runkeliai nori mane įžeisti, jie man primena, kad aš pats jaunystėje dirbau batų fabrike (jie dar nežino, bet aš dirbęs ir kaime prie žemės ūkio, kur sugebėdavau gerai užsidirbti net tais laikais, kai Lietuvoje buvo kolūkiai ir tuometiniai gyventojai dažniausiai uždarbiu laikydavo vogtą kolūkinį dyzeliną). Arba juokiasi iš mano koldūnų, nes jiems atrodo žema ir niekinga reklamuoti šaldytus maisto gaminius.
Kai mane 1994 metais priiminėjo į BBC, darbo pokalbyje mano patirtis batų fabrike buvo samdytojams įdomiausias dalykas. Man buvo 23 metai, bet jau tada turėjau gyvenimo aprašymą su keliolika darbo patirčių nuo Vatikano radijo, LRT iki užsienio spaudos ir turistinės literatūros leidybos ir net trumpo darbo vienoje ministerijoje vertėju. BBC tada buvo įdomiausia sužinoti apie batų fabriką, nes maža kas gali dirbti ministerijoje, o štai avalynė yra reta ir įdomi istorija.
Kodėl man pasisekė labiau, negu tiems falcetu mekenantiems hipsteriukams, kuriems padavėjo darbas yra gėdingas? Nes buvau tinkamai auklėjamas. Pirmiausia, mano mamą nuolatos mačiau dirbančią. Po savo aukštų dizainerės pareigų (mama kūrė batus, taip, ji mane ir įtaisė į tą patį avalynės fabriką, kad nekliedėčiau – nes buvau apydurnis, kaip ir dera paaugliui, ir norėjau darbintis kino studijoje), mama vakarais dar užsiėmė savo kūryba ir pardavusi kūrinius dar uždirbdavo papildomai.
Mano močiutė Izabelė Marčiulionienė, amžiną jai atilsį, iki gilios senatvės buvo gėlininkė ir augino ir pardavinėjo jurginus ir astrus Žaliakalnio turguje, o diedukas Juozas Marčiulionis ne tik dirbo Kauno klinikose, bet dar ir spėdavo atvežti obuolių iš Panemunės ir kartais jais paprekiauti tame pačiame turguje. Močiutė keldavosi ketvirtą ryto, kad spėtų būti turguje jau šeštą, ir kartais vesdavosi mane su savimi. Kodėl? Kad išmokčiau ir suprasčiau, kaip uždirbami pinigai. Be kita ko, pedagoginiais tikslais gaudavau ir šviežią varškės spurgą (anais laikais spurgas kepdavo iš ryto ir karštas pardavinėjo nuo pusės aštuntos). Taip ir tapau maisto kritiku, bet čia jau kita istorija.
Kas įvyko Lietuvoje po nepriklausomybės? Pavargusi, išgąsdinta, sovietmečiu gimusi ir nepriteklius mačiusi karta iš visų jėgų stengėsi duoti vaikams „gyvenimą, kurio jie patys neturėjo“, pirko jiems butus ir mašinas ir kompiuterius ir telefonus ir planšetes ir beprasmius mokslus skambiais pavadinimais užsienio mokyklose, o šie viską ėmė, lyg jiems tai priklausytų pagal gimimo teisę.
Išaugo dundukai, tinginiai ir vėplos, kurie galvoja, kad gamta saugoma, kai tėvai tau nuperka elektromobilį, o su blogiu kovojama, piešiant kreidutėmis ant grindinio. Šiandien jie ilgai miega, geria latę su sojų pienu ir svajoja ant sėdmaišio, kaip gerai būtų padaryti kokį startapą, kad kas nors duotų pinigų, kuriuos galima būtų išleisti per kelis mėnesius ir tada daryti kitą startapą.
Patys tokius išauginote. Kitam gyvenime galbūt galėtumėt auginti bent jau anūkus, tačiau ir to jums nenusimato: ta bejėgė karta net vaikų nemokės pasidaryti be instrukcijų iš YouTube. Greičiausiai jie mano, kad vaikus reikia užsisakyti iš programėlės, kai tik pastarąją jiems nupirks jų tėvai.
