Aš seniai taip nesidžiaugiau, nors turėjau išmesti į šiukšlyną vakar parašytą tekstą apie atnaujintas pamaldas per karantiną. Bažnyčia pakeitė savo sprendimą. Išmestasis į šiukšlyną nebuvo pikčiausias mano tekstas – nieko panašaus į tai, ką kalbėjo daugelis internetuose. Pavyzdžiui, aš nemanau, kad pamaldos su žmonėmis buvo atnaujinamos, kad susirinktų pinigų; o net jei taip ir būtų, nemanau, kad tai amoralu.

Tai vienas iš tų atvejų, kur džiaugiuosi, kad vyskupai perskaitė mano neišspausdintas mintis ir pakeitė ankstesnį sprendimą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius katalikų bažnyčia išmoko kai ko daugiau, negu per prieš tai buvusius du tūkstančius metų: jei nori būti bendruomenės dalimi, tai turi klausyti, ką apie tave bendruomenė kalba ir galvoja.

Baisūs ir gėdingi skandalai su vaiku tvirkinimu daugybėje parapijų visame pasaulyje ir sisteminiu dangstymu nuo teisėsaugos („mes turime savo tvarką ir savo įstatymus“) padarė labai daug ilgalaikės žalos. Tačiau jie daug ko ir išmokė: tai yra džiugu.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius katalikų bažnyčia išmoko kai ko daugiau, negu per prieš tai buvusius du tūkstančius metų: jei nori būti bendruomenės dalimi, tai turi klausyti, ką apie tave bendruomenė kalba ir galvoja.

Dabar pasirodę neišmanėlių pasvarstymai: „bažnyčios nepavaldžios Šimonytei, jos pavaldžios tik Vatikanui“, tik dar labiau įsiutino žmones, pasipiktinusius, kad kai kas baksnoja į įstatymo raidę ir vapa apie kažin kokį imunitetą nuo Lietuvos Vyriausybės sprendimų, nes mes, girdi, turime puošnius drabužius ir esame truputį ypatingesni už visus likusius. Tokia žinutė niekada neskamba gerai.

Čia primena visokius kelių erelius ir gaidelius, kurie vis mėgsta sakyti, kad policijos trikojai nelegalūs, nes prieš juos nėra įspėjamojo ženklo, kad greitis bus tikrinamas, kai įspėjamieji ženklai yra visoje Lietuvos Respublikoje: jie vadinasi greičio ribojimo ženklais ir yra balti apskritimai raudonu apvadu, kuriame yra įrašytas saugus greitis.

Taip pat ir bažnyčia: ji gali būti atskirta nuo valstybės, bet įstatymai galioja: pabandykite pastatyti bažnyčios pastatą, kuris neatitiks priešgaisrinės saugos reikalavimų, ir pamatysite, kas bus: niekas neskambins ir nekvies Vatikano ugniagesių, užteks iš rajono centro atvažiuoti pareigūnams ir užantspauduoti duris, kol nebus įvykdyti saugos reikalavimai. Pabandykite bažnyčioje nesumokėti už elektros tiekimą, irgi elektrikas ne iš Šv.Petro bazilikos Romoje atvažiuos, o iš vietos elektros tinklų, ir atjungs jums visas lemputes, galėsite žvakėmis pasišviesti, kaip pirmieji krikščionys, kurie persekiojimo laikais slapstydavosi katakombose.

Bažnyčia visais laikais buvo susijusi su pasaulietine valdžia, kartais daugiau, kartais mažiau, o šiais laikais, kaip jau pasakiau, išmoko ir žmonių balso klausyti, o kartais net ir Feisbuką atsiversti.

Čia viskas labai paprasta: negalimi masiniai susibūrimai, ir eiti į bažnyčią nėra būtinas ar privalomas ritualas tikėjimui išpažinti. Papoteriauti galima namie, su kunigėliu galima pabendrauti telefonu (visos bobutės turi mobiliuosius telefonus, kad joms galėtų telefoniniai sukčiai paskambinti), maldaknyges gali išvežioti „Barbora“ arba per paštomatus gali atsisiųsti, o taip pat ir žvakučių namie galima padegioti. Kiekvienuose namuose yra radijo imtuvas ir galima į valias klausytis „Marijos radijo“. Bendruomeninis susibūrimas yra reikalingas, bet gali palaukti.

Bendruomeninis susibūrimas yra reikalingas, bet gali palaukti.

Ne visai tas pats, kas eiti į pamaldas? Turbūt taip. Mums visiems ne visai tas pats, kaip normaliame gyvenime. Kūčioms ir Kalėdoms negalėjome būti su tėvais ir giminėmis. Namie maistą valgyti, atvežtą drungną, ne tas pats, kas restorane. Mes visi esame pratę prie daugelio dalykų, ir ne viską galime turėti, ko norime, nes visiems yra sunku. Taip, bobutėms sunku, taip, jos pasiilgusios susirinkti ir su kitom Jadzėm ir Aldonomis papletkinti ir paliežuvauti, kas numirė, kas pasveiko, kieno vaikas iš Airijos vis negrįžta, o kieno dukra Norvegijoje juodaodį vaikiuką pagimdė – bet tai nėra gyvybiškai svarbu. Pakentėkite. Mes visi kenčiame.

„Bažnyčia tiems žmonėms yra psichologiškai svarbi parama“. Nepradėkite. Man, kaip vyresnio amžiaus žmogui, daug kas irgi yra psichologiškai svarbu, ir vynas su kepsniu restorane yra ne paskutinėje vietoje, bet kažkaip apsieinu. Man pscihologiškai labai reikalinga Kalifornijos vandenyno pakrantė, bet apsieinu su Lietuvos miškingomis vietovėmis.

Man, kaip vyresnio amžiaus žmogui, daug kas irgi yra psichologiškai svarbu, ir vynas su kepsniu restorane yra ne paskutinėje vietoje, bet kažkaip apsieinu. Man pscihologiškai labai reikalinga Kalifornijos vandenyno pakrantė, bet apsieinu su Lietuvos miškingomis vietovėmis.

Bažnyčia galėtų prisiminti kitą svarbią savo funkciją: šviečiamąją. Norėčiau išgirsti iš bažnyčios Lietuvoje garsenių pareiškimų apie būtinybę skiepytis nuo COVID-19: kas nesiskiepys, kas neteisingai kaukes nešios, kas nesilaikys parduotuvėje dviejų metrų, eis pragaran.

Paprastiems žmonėms reikalingi paprasti įtikinėjimai. Po Antrojo pasaulinio karo Italijoje katalikų bažnyčia masiškai gąsdino ir baugino žmones, labai neaptakiais terminais, kad šie už komunistus nebalsuotų, ir Italija išvengė komunistų valdžios, ir nors tai šiais laikais būtų vertinama kaip neatleistinas politikavimas, tikslas buvo šventas ir pateisino priemones. Dabar epidemiologinės saugos priemonės, higiena ir skiepai yra kritiškai, ypatingai svarbūs, ir laužytis bei vaizduoti politinę korekciją yra ne vieta.

Didžioji dalis bažnyčias lankančios populiacijos nėra didelio gudrumo, ir jiems reikia aiškinti paprastai, įtaigiai ir kryptingai: kaip vaikams. Blogai nešioji kaukę – tarnauji šėtonui. Spaudiesi prie kitų pirkėjų prie kasos? Nemyli Dievulio.

Todėl, dėkodamas bažnyčioms už parodytą supratingumą, lankstumą ir įsiklausymą, kviečiu nesustoti ir toliau prisidėti prie to, kad visi galėtume šiemet būti sveikesni, daugiau keliauti ir daugiau bendrauti. Tam reikia dabar užimti stiprią poziciją. Jūs tai galite padaryti, jau pradėjote, ir tęskite.