Sicilijos vairuotojai – kaip išprotėję, bet aš jau kurį laiką vienas jų. Kieme kilnoju svorius. Verduosi kavą (amerikietišką, ne itališką, bet negali juk išvaryti kaimo iš provincialaus lietuvio, kuriam Amerikoje viskas geriausia). Pusryčiams valgiau kiaušinienę su itališka kiaulienos dešrele. Bandom atšildyti įšalusią vilą: kelis mėnesius niekas negyveno, sienos – kaip skulptūros marmuras. Mirties šaltis (prisimenate, kai vaikystėje reikėjo bučiuoti numirėlį per laidotuves, koks šaltas būdavo – ta stingdančio pojūčio nuostaba panaikindavo baisumą).
Viskas taip, kaip prieš metus, kai iš čia išvažinėjome ir keliavome tolyn. Viskas lygiai taip pat, bet jausmas kitas. Kodėl? Tada suprantu: juk tai, kas buvo anksčiau, buvo iki karo.
Mes visi pasidarėme žiauresni ir nuožmesni. Ir kantrybės mažiau. O kaip kitaip? Kai nukrenta nuo lubų sietynas ir pažyra šukės, juk nelauki, kad žmogus šyptels ir pasakys, ot kaip čia įdomiai gavosi. Keikiasi, žiūri, kaip susižeidė, apžiūrinėja parketą, vėl keikiasi. O Ukraina – ne sietynas, čia gyvybės ir mirtys, tūkstančiai jų.
Žinoma, formaliai karo veiksmai yra kitur, ir nei Lietuvoje, nei Italijoje nešaudo – išskyrus prakeiktus fejerverkus, kurių niekaip nesugeba uždrausti, sako, o kaip uždrausti? Pasakysiu jums, kai norėjote alkoholį uždraust sekmadieniais po trečios valandos, tai jums nereikėjo klausti, kaip tai padaryti, o dabar prašom, nesugebat sutvarkyt šios Viduramžių pramogos, kuri tiek pat aktuali ir normali, kaip vaikų mušimas, šunų rišimas prie būdos ar Kremliaus TV kanalai. Dar jūs pasakykit, kad Kaziuko mugės nemokat uždrausti, ir todėl tas balaganas kasmet trukdo mūsų gyvenimą.
Mes visi susigyvenom su mirtimi, pripratom, kad ji šalia, ir mirusius išlydime jautriau, negu elgiamės su gyvaisiais (žinoma, nieko naujo: mums būdinga gerus žodžius žmonėms atrasti tada, kai jau būna per vėlu – ten ne gerumas, ten tik kaltės jausmo ištalpinimas). Galėtume gerus dalykus sakyti čia ir dabar, bet kur ten.
Atbukimas nuo skausmo kartais numuša visa orientaciją ir vertybes. Pavyzdžiui, kai turėtų būti krištolinis aiškumas dėl Rusijos TV kanalo Rygoje, kuris renka paramą agresoriams, ir kai turėtų būti absoliuti parama Latvijos vyriausybei, kuri atėmė tam kanalui licenciją, atsiranda tie, kas svarsto, o kaip gi čia būtų buvę išmintingiau, gal čia vis tiek galėjom supratimą parodyti. Juk šąla, bąla, sąla ten apkasuose vargšai Rusijos berniukai, kuriems sunku. Tai žmogžudžiai, atėję naikinti, atėję kariauti nusikalstamo karo, kurie, jei jiems pasisektų Ukrainoje, ateitų pas mus. Juos atvežtų, užpylę transporto priemones tais pačiais rusiškais degalais.
Dabar štai vėl, apie nesupratimą. Ukrainoje, okupuotoje teritorijoje, Naujųjų metų naktį, tuojau po vidurnakčio, keli Ukrainos raketų smūgiai nukovė šimtus rusų šauktinių, kurie visi buvo apgyvendinti vienoje profesinėje mokykloje, o greta buvo amunicija, kuri detonavo ir išsprogdino dar ir tuos, kas liko gyvas. Atsiranda tų, kas sako: „tragedija“, ir kad negalima džiaugtis. „Vis tiek tai žmonės, kurie turėjo tėvus ir artimuosius. Ir jie ne savo noru ten atvažiavo.“
Žiūrėkit, čia priešo kariai, kurie atvyko į Ukrainą žudyti jos žmonių. Rusų šauktiniai vežami į karą nesipriešino, nesitraukė, nebėgo į užsienį, nesislėpė po miškus? Tai buvo jų sprendimas. Šis amerikietiškų raketų, kurias paleido ukrainiečiai, pataikymas išgelbėjo daugybę ukrainiečių gyvybių. Kuo nesidžiaugti?
Per tuos dešimt mėnesių jau pritilo kvailiai ir naivuoliai, kurie sakė, kad niekam negalima linkėti mirties, net Vladimirui Putinui. Betgi viskas paprasta: Rusijos prezidento nukenksminimas išgelbėtų tūkstančius nekaltų gyvybių. Tai – teroristas, karo nusikaltėlis, sukėlęs didžiausią nelaimę pasaulyje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ko jam linkėti? Gal saldžių sapnų ir ramios senatvės? Atsipeikėkite.
Ar gaila buvo Adolfo Hitlerio, ar gaila buvo nuteistųjų Niurnbergo tribunole, ar Italijos diktatorius Benitas Musolinis, pakabintas žemyn galva, nusipelno užuojautos, ar reikėjo parodyti gailesti Osamai bin Ladenui?
Jeigu jūs nelinkite kuo greičiausios pabaigos Putinui, jūs neturite širdies ir esate labai žiaurūs visiems, kurie žuvo ir dar žus šio pavojingo psichopato užkurtoje karo krosnyje.
Žiūrėkite, jeigu, sakykim, vogtu automobiliu BMW važiuoja kelių erelis, ir baigia savo kelionę tokiu būdu, kur niekas daugiau nežūsta ir nėra sužeidžiamas, ir pats minėtasis erelis daugiau nebegali, dėl objektyvių priežasčių, sėstis prie automobilio vairo, ar tai nėra gera pabaiga labai blogoje situacijoje? Ar būtų geriau, kad jis būtų toliau važinėjęs?
Kaip galima gailėti motinų, kurios atidavė savo sūnus į Putino kariuomenę? Išplautos smegenys? Reiškia, jos ne motinos, o tiesiog režimo konstruktai. Zombės, kurios prarado ir motinos vardą, ir statusą. Pabandykite išplauti smegenis lokio ar vilko patelei, kad negintų savo palikuonių. Nepavyks, kad ir kiek rodytum vilkei arba meškai rusiškos televizijos.
Labai daugelis Rusijos gyventojų taip ir nesuprato ir nesupras, kad jų šalis vykdo baisius nusikaltimus Ukrainoje, o ne teisingumo siekia ir ne įgyvendina teisėtas pretenzijas. Išaiškinti to neįmanoma, juolab, kad niekas dar tokio švietimo ir nepradėjo. Tačiau jei Rusijos šauktiniai manys, kad Ukraina - tai mėsmalė ir mirties nuosprendis kiekvienam pašauktajam, tai galės priversti juos pačius išsisukti nuo šito nusikaltimo. Tegu ir gelbėjant savo kailį, bet svarbu rezultatas.
Ukraina dabar daro rusų šauktiniams tai, ką daro mūsų šalis ir daugelis kitų, kai ant cigarečių pakelių deda siaubingus vaizdus. Ar tai bauginimas? Žinoma. Pačių bauginamųjų labui. Tokius naujamečius įvykius, apie kuriuos minėjau, reikėtų rodyti iš lėto ir detaliai, po daug kartų, kaip Vokietijos gyventojams po karo rodė nacių nusikaltimų pasekmes.
O mūsų žmonėms norėtųsi palinkėti paprastumo, aiškesnio supratimo, kad čia juoda, čia balta, čia savi, čia svetimi. Gėrio pergalės ateis per blogio pralaimėjimą, ne per kompromisus, ne per susitarimus gražiuoju.
Būkite geri saviems ir sąjungininkams, netaupykite gerų darbų ir gerų žodžių, o priešams tebūnie atpildo liepsnos. Jūsų niekas neverčia tų liepsnų kūrenti, tačiau pasidžiaugti, kad mūsiškiai laimi, yra moralinė pareiga.
Sakote, žodžio laisvė? Ji vėl sugrįš, kai baigsis karas.
