Pagrindinės šalies kalbos mokėjimas yra kaip vairuotojo pažymėjimas, kompiuterinis raštingumas ir teisės pagrindų išmanymas, arba kaip pirmosios pagalbos įgūdžiai – jokių neigiamų pusių. Tik privalumai.
Kai nemoki pagrindinės šalies kalbos arba nemoki jos pakankamai gerai, yra tik trūkumai. Tai įrodyta daugybėje šalių, kur kalbinė integracija yra tiesioginis kelias į socialinius laiptus, vedančius viršun.
Be jokios abejonės, „tautinių mažumų mokyklos“ yra betikslis palikimas iš sovietinių laikų, kai tautinė santarvė buvo imituojama per edukacinius įtraukimo projektus.
Dabar Lietuvoje tautinių nesutarimų problemos tiesiog nėra. Lietuvos patirtis, vykdant tautinių mažumų integraciją, yra pasaulinio lygio: žmonės su rusiškomis pavardėmis ir vardais kalba lietuviškai geriau, negu daugelis neva grynaveislių lietuvių, ir myli Lietuvą labiau, negu kai kurie žmonės su lietuviškais vardais ir pavardėmis.
Rusakalbės mokyklos Lietuvoje yra tiek pat prasmingos, kaip laidinio radijo imtuvas, kai nebėra laidinio radijo. Kaip telefonas su sukamu disku, kuriuo niekas neskambina. Tik užima vietą ir dulkes renka.
Ir visgi – rusiškų mokyklų uždarymas sukurtų daugiau bėdų, negu pasiūlytų sprendimų. Čia yra keli dalykai, kurių nė vienas nėra pagrindinis.
Pirma – beprasmis pralaimėjimas informaciniame kare. Pažiūrėkite, kas vyksta Izraelio ir Gazos gyventojų konflikte, ir kiek žmonių remia vadinamuosius palestiniečius, nors Izraelio kova su „Hamas“ teroristais yra teisinga, prasminga ir neišvengiama. Problemos palestiniečiams yra sukurtos tik korumpuotų „Hamas“ banditų.
Visos tos minios kairuolių studentų Vakarų miestų aikštėse nėra be pasekmių. Daugybė žmonių, kurie nelabai nusimano apie konfliktą, kalba apie tai, kad reikia išklausyti abi puses, nors klausyti „Hamas“ yra tolygu klausyti Hitlerio argumentų Antrajame pasauliniame kare.
Rusiškų mokyklų uždarymas pamaitintų Rusijos propagandą pasaulyje: štai lietuviai ėda tautines mažumas ir renka pigius politinius taškus prieš rinkimus. Nesvarbu, kad taip nėra. Taip bus sakoma. Ir Vakarų žiniasklaida noriai tai suvalgys, kaip valgė prieš kelis dešimtmečius kalbas apie tai, kaip Lietuvos šalių nepriklausomybės bijo niekuo dėti Lietuvos rusai, baltarusiai ir lenkai, kurie pasijuto svetimi namuose. Kas formaliai teisus, niekam nesvarbu. Svarbu gera istorija.
Antra: būtų sukurtos socialinės problemos rusiškų mokyklų mokytojams. „Ne mūsų bėdos“, – taip galima sakyti, bet tai neprotinga. Jie yra Lietuvos piliečiai, Lietuvos gyventojai, ir prisidaryti naujų priešų yra neproduktyvu. Aš nekalbu apie tuos, kurie sako, kad vaikai nesimokys šunų kalba. Kalbu apie lojalius šalies piliečius.
Trečia: visos vaikų iš buvusių rusų mokyklų integracijos problemos naujose jų mokslo įstaigose turėtų kaltininkus, į kuriuos badytų pirštu, nes tai paprasta ir lengva. Sunkius sprendimus reikia daryti, kai tam yra galimybės, o ne įtemptais laikais. Bute dėlioti baldus ir remontuoti, kai jame gaisras, yra bloga mintis.
Ketvirta: kokiu pagrindu uždarytume rusų mokyklas, palikdami lenkiškas? Juk žinome, kad lenkų kalba dėstančios mokyklos yra dalis mūsų susitarimų su Lenkija. Niekas, būdamas sveiko proto, nelies šių klausimų, juo labiau, kad nėra nei reikalo, nei prasmingo pagrindo gadintis santykių su mūsų artimais sąjungininkais.
Svarbiausia, kad rusiškų mokyklų uždarymas nebūtų teisingas, nes priežastis jam būtų klaidingai suprasta grėsmė Lietuvos valstybei.
Lietuvos valstybei žymiai didesnė grėsmė, keliskart didesnė, kyla iš visokių švenčionienių, celofanų, paleckių ir tų, kas eina į Rūtos Janutienės laidas. Ten yra neapykanta ir destrukcija, ten yra Lietuvos niekinimas, ten yra zoologinė antipatija viskam, kas susiję su NATO ir Europos Sąjunga, ten šlovinamas Putinas ir Kremliaus politika, agresija, ten yra niekinama Ukraina.
Koloradines juosteles ir „galim pakartot“ šūkius feisbuke platina daugiausiai lietuviai, Lietuvoje gimę, su lietuviškais vardais ir pavardėmis ir gimę laisvoje Lietuvoje, balsuojantys mūsų rinkimuose. Jiems labai patinka „Brat 2“ filmas ir jie šaudo fejerverkus vienuoliktą valandą vakaro paskutinę metų dieną.
Ukrainos vėliavas nukabindavo žmonės su lietuviškomis pavardėmis, o ne rusų mokyklas lankiusieji.
Pagaliau, ar nemanote, kad yra ironiška ir apgailėtina, kad mes norime uždaryti rusiškas mokyklas, kai Vilniuje dar nepervadinta išdavikės, pardavusios Lietuvą Josifui Stalinui, vatnikės ir nusikaltėlės Salomėjos Nėries vardu pavadinta mokykla? Kuri išniekino viską, ką mums reiškia Lietuvos partizanai, laisvės kovų kariai ir tremtiniai. Kuri ėmė algą iš tos pačios kasos Maskvoje, iš kur mokėjo NKVD pareigūnams ir stribams.
Salomėja Nėris ne vien poema apie draugą Staliną pasižymėjo. Poemą, beje, jai užsakė sovietinio saugumo budelis Vladimiras Dekanozovas. Ji buvo ne tik Liaudies Seimo deputatė ir prašė Maskvoje, kad Lietuvą priimtų į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ji buvo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatė, įstatymų leidėja, savo lakštingalos balsu laiminusi viską, kas su Lietuva buvo daroma paskui penkis dešimtmečius.
Kai uždarysite rusų mokyklas, kaip jas pavadinsite? Antano Sniečkaus, Petro Griškevičiaus, Juozo Baltušio, Kosto Kubilinsko vardais? Gal Michailo Suslovo – jis irgi susijęs su Lietuva, buvo mokytas ir intelektualus žmogus?
Ir ar uždarysime rusų mokyklas, kai Lietuvos Respublikos teritorijoje, Druskininkuose, vis dar veikia Baltarusijos prezidento (nusikaltėlio, kankintojo ir žmogžudžio) administracijai pavaldi sanatorija? Iš anksto dėkoju už atsakymus.
