Nemažai žmonių, ypač nepasiturinčių, mėgsta sakyti, kad blogio šaknys slypi piniguose, kad pinigų siekis yra visko, kas mumyse blogiausia, ištakos, priežastis ir, kad ir kaip būtų paradoksalu, kartais – rezultatas. Tačiau iš tikrųjų pinigai – prekių ir paslaugų apsikeitimo katalizatorius – atlieka kitą gyvybiškai svarbią funkciją. Jie suartina žmones, juos jungia. Ir tą daro, sakyčiau, efektyviau negu „Nokia“ XX ir XXI amžių sandūroje. Connecting people turi būti Pinigų, ne „Nokios“ reklaminis šūkis.
Kiekvienas žmogus, mokėdamas pinigus už prekę ar paslaugą, perduoda tuos pinigus prekės gamintojui arba paslaugos teikėjui per pinigus surenkantį tarpininką – kitą žmogų – ir taip visi žmonės susijungia pinigų tinklu. Eini į načniką – paduodi pitaką Malgožatai. Nuvarai į degalinę įsipilt benzino į plastikinę tarą, kad galėtum vėliau žolę sode nupjaut – paduodi čiriką Jūratei. Nueini į turgų nusipirkti maltos mėsos ir supuvusių šilauogių, kurias Svetlana meistriškai sukišo į indelio apačią ir uždengė sauja gerų uogų viršuje, kad nepastebėtum – padavei dvacoką Svetai. Sprogo vamzdis namie, atvyko santechnikas, pataisė – padavei pidisą Stanislovui. Penktadienį išeini „pašokti“ su draugėm iki ryto – aukoji stolniką.
Visais atvejais šnektelėjai, pajuokavai, pasidalijai naujienomis, aptarei bitkoino kainą ir artėjančius rinkimus, pasiskundei dėl infliacijos ir savo elektros tiekėjo ir t. t. Nebūtų pinigų – nebūtų taip paprasta susitikt, pasijuokt drauge, pasipykti, patirt šilto ir šalto. Nebūtų įmanoma žmogumi pabūti!
Jei likimas lėmė, kad gavai darbą tarptautinėje prekyboje – išvis fantastika. Skrendi, važiuoji, susitikinėji su kitų tautų atstovais, pleti akiratį, kultūriniesi, vartoji gyvenimą, bandai apžioti daugiau, negu gebi sukramtyti, skraidai padebesiais emociškais ir virš debesų – fiziškai. Grįžusi iš Kopenhagos, pasakoji draugėms, kaip „žiauriai faina buvo parodoj“. Nesvarbu, kad per visą savaitę nieko nepardavei, žinai priežastį: „ciklikikliškumas; laikotarpis toks“. Susipažinai ten su „tokiu italu“. Tas jau tau „rašinėja kas vakarą“. Tu jau nebežinai, ar verta tau su tuo Andriumi likti. Matai, kaip draugės jau sprogsta iš pavydo (nors Miglė tik ir laukia, kada išvarysi į tą savo Italiją, kad galėtų tą vargšą Andrių paguost), o tu lyg ir jaunesnė tapai, nors beveik savaitę stende prastovėjai, nemiegojai ir su pagiriomis kovojai kiekvieną rytą, o šiandien susitikt atbėgai „tiesiai iš lėktuvo, net nepasidažiusi“.
Ar visa tai būtų įmanoma, jei pasaulyje nebūtų pinigų? Jei nebūtų gobšumo? Jei Gedas nenorėtų turtingiausiu šalies analfabetu, t. y. gyventoju, tapti? Vargu.
Taigi pinigai sujungia žmonės. Jie priverčia mus kontaktuoti, užmegzti reikšmingas pažintis bei ryšius, susipažinti su kitomis kultūromis, pamatyti pasaulį, patirti nuotykių.
Jeigu kas nors iš jūsų dabar galvoja, kad Sinickis eilinį kartą nusišneka ir rašo nesąmones, tai žinokite, ne aš visa tai sugalvojau. Aš šitas mintis išgirdau iš vieno amerikiečių rabino, kurio prieš gerus dešimt metų klausiausi „YouTube“. Tad jeigu jūs galvojate, kad aš kliedžiu, jūs ką tik įžeidėte tą rabiną. Ir (galimai) esate antisemitai. Gėda.
Pinigai dar yra ypatingi tuo, kad jie ne tik leidžia mums įsigyti ar parduoti prekių, bet ir patys yra prekė! Think banking, kids. Šitą jau pats sugalvojau. Todėl šitoje vietoje galite ant manęs, kaip sako, pastumt. Man, žinoma, vis tiek nerūpi. Todėl net nereaguosiu. Jūsų pyktis ar pavydas – jūsų pačių pagaminti ir suvartoti nuodai (iš mano rankos iškrito mikrofonas).
Įvertinus tai, kas išdėstyta, išties galima pamanyti, kad pinigai yra viso mūsų pasaulio judėjimo pagrindas. Bet drįsčiau teigti, kad vis dėlto ne dėl pinigų sukasi pasaulis. Pasaulį suktis priverčia priklausomybės.
Nacionalinio stadiono istorija privertė suklusti net tokius žmones, iš kurių susirūpinimo tikėjomės mažiausiai. Apie lošimų žalą ir lažybų bendrovių reklamos perteklių prakalbo net Egidijus Dragūnas. Net kai kreipėsi „ponai ir ponios“, ponios neprieštaravo ir seksizmu neapkaltino (juk tradiciškai sakoma „ponios ir ponai“, pirmiausia – ponios!), tad žinutė, matyt, buvo tokia stipri, kad suminkštėjo net didžiausių woke’ininkių širdys. Egidijaus kreipimosi santrauka būtų daugmaž tokia: visur daug „bet“ reklamų, mes jau pamiršome sporto esmę, kitur tokios betvarkės nėra, reikia peticijos ir tada, matyt, draudimo.
Deja, panašus vaizdas yra ir kitur. Londone lažintis gali ant kiekvieno kampo. Kaip mėgsta juokauti mano brolis, klasikinis brito pasivaikščiojimas po savo rajoną neapsieina be apsilankymo pub’e ir lažybų kontoroje – ten paprastai abi institucjos veikia viena šalia kitos.
Apskritai priklausomybės yra visų stabilių verslų pagrindas. Tabakas, alkoholis, cukrus, seksas, azartiniai lošimai – sąrašas gali būti labai ilgas. Beje, ne vien mes tokie pastabūs. 2019 metais buvo išleista Davido Courtwrighto knyga pavadinimu „The Age of Addiction: How Bad Habits Became Big Business“. Lietuviško vertimo neradau, bet skambėtų daugmaž „Priklausomybės amžius: kaip blogi įpročiai tapo dideliu verslu“.
Kai startuoliai pristatinėja savo verslo idėjas investuotojams, paprastai pirmoji skaidrė paaiškina, su kokia baisia problema susiduria vartotojai. Antroji – papasakoja, kaip startuolio produktas išsprendžia tą baisią problemą. Štai čia ir yra paradoksas. Iš tikrųjų problemos spręsti nereikia. Reikia palaikyti problemos gyvybinę funkciją kuo ilgesnį laiką. Iš esmės reikia malšinti simptomus, o ne gydyti ligą.
Nereikia alkoholikui leisti prisigerti tiek, kad iškart numirtų. Svarbu leisti gerti kuo ilgiau. Taip užtikrinamas ilgalaikis verslo stabilumas. Tas pats su rūkaliais, pornografijos mėgėjais, šveicarišką šokoladą mėgstančiais smaližiais ir t. t.
Kad ir kaip tai keistai skambėtų, vienų žmonių priklausomybės maitina kitų žmonių priklausomybes. Štai lažybų bendrovė parėmė, tarkime, sporto klubą (arba visą lygą). Komandos biudžetas padidėjo. Sportininkai gavo didesnes algas. Štai vienas puolėjas jau tuoj ves vietinę gražuolę. Jai reikia grožio procedūrų, instagramo sekėjų, gražių daiktų, statuso – reikia maitinti savo priklausomybes. Štai taip daugybės stepukonių pralošti eurai per Kristupo pataikytą tritaškį atsiduria Gabrielės kišenėje, iš kurios iškeliauja jos priklausomybei patenkinti.
Ten, kur yra didelis verslas, neišvengiamai surasime ir didelę priklausomybę. Žmonės kalba, kad už kiekvieno sėkmingo vyro nugaros stovi moteris. Galbūt. Bet gali būti, kad be jos stovi dar šimtai tūkstančių priklausomybės negalinčių išsigydyti ligonių! Įsivaizduojat? O ji nieko jam nesako!
Visi būsime laimingesni, o pasaulis – teisingesnis, jeigu sugebėsime atsikratyti priklausomybių. Kita vertus, jos priverčia pasaulį suktis. Gal be jų viskas sustotų?
