Vidurnaktį pasigirdo balsai: ‚Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!‘ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‚Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta.‘ Protingosios atsakė: ‚Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite.‘
Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‚Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!‘ O jis atsakė: ‚Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!‘
Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 1–13).
Šv. Jeronimas (mir. 420 m.), interpretuodamas šį palyginimą, siūlo pamąstyti apie penkis mūsų pojūčius arba jusles: klausą, regą, lytėjimą, skonį ir uoslę.
Šios penkios juslės gali būti panaudotos paikai arba protingai, jos gali tarnauti žemiems, gyvuliškiems troškimams arba pakylėti aukštyn, padėti išgyventi Dangų.
Ar ne keista, kaip tie patys dalykai, tos pačios galios gali vesti tokiomis priešingomis kryptimis?
VII a. Sinajaus vienuolis Jonas Klimakas apie kūną, kuris sujungia penkias mūsų jusles, taip rašo: „Jis yra mano sąjungininkas ir mano varžovas, mano pagalba ir mano priešininkas, mano globėjas ir mano išdavikas.“
Visgi kūnas nėra vien priešininkas ir išdavikas, kurį reikėtų palikti, nusimesti lyg purviną drabužį ar iš kurio reikėtų ištrūkti kaip iš sielos kalėjimo. Kūnas su penkiais pojūčiais gali būti sąjungininkas, pagalbininkas ir globėjas einant į Dievo Karalystę, į Dangiškąją Puotą.
