Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime.“

Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta.“ Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono. (Mk 10, 35–41)

Zebediejaus sūnų prašymas pateiktas iškart po to, kai Jėzus trečią kartą praneša mokiniams apie savo artėjančią kančią, mirtį ir prisikėlimą (Mk 10, 32–34). Vadinasi, Jokūbas ir Jonas suprato ne tik tai, kad Jėzus juos veda kryžiaus keliu, bet ir suvokė, jog šis kelias atsiveria į Prisikėlimą.

Pabaigoje yra ne mirtis, bet gyvenimas: „po trijų dienų jis prisikels“ (Mk 10, 34). Be to, Jėzus ne tik pažadėjo mokiniams, kurie viską paliko, šimteriopą atlygį (kartu su persekiojimais) jau dabar, bet ir amžinąjį gyvenimą būsimajame pasaulyje (Mk 10, 30), ir netgi galimybę sėdėti dvylikoje sostų, šalia Žmogaus Sūnaus šlovės sosto, ir teisti dvylika Izraelio giminių (Mt 19, 28).

Jokūbui ir Jonui nėra svarbiausia gauti garbingiausias vietas Dievo Karalystėje. Sėdėti Jėzaus dešinėje ir kairėje, vadinasi, įsitraukti į Kristaus išganymo veiklą. Tad jiems svarbiausia būti kartu su Jėzumi, tapti jo likimo dalininkais: dalyvauti ne tik jo kančioje, bet taip pat ir jo garbėje.
Krikščionio pašaukimas – būti Dievo, kuris dalijasi Jėzaus asmenyje savo gyvenimu su žmonėmis, gailestingumo liudytoju. Svarbiausia ne ieškoti kankinystės, kraujo krikšto, bet ieškoti ištikimybės liudijimui, kurio nešėjais tapome per vandens krikštą.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Nors galbūt gerai ir nesupranta, ką tai reiškia, jie vis dėlto yra pasirengę sumokėti reikiamą kainą – gerti tą pačią taurę, kurią turės gerti Jėzus, ir panirti kartu su juo į mirties vandenų gelmes, kurių neišvengia nė vienas žmogus, tam, kad kartu su juo iš ten ir pakiltų (graikiškas žodis „baptizô“ reiškia „panardinimas“, o lietuviškai verčiamas žodžiu „krikštas“).

Jėzus patvirtina, jog Zebediejaus sūnūs gers jo taurę ir priims jo krikštą, t. y. taps kankiniais. Mes žinome apie Jokūbo kankinystę 44 m. po Kr. iš Apaštalų darbų (12, 2), tačiau nei Naujajame Testamente, nei Bažnyčios tradicijoje nėra patvirtintas apaštalo Jono nukankinimas už tai, kad jis priklausė Kristui.

Ir vis dėlto Jėzus nesuklydo dėl Jono dalies. Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas“ (19, 35). Graikiškas žodis „martyrìa“ gali reikšti ir liudijimą, ir kankinystę. Vadinasi, dalyvaujama Kristaus likime ne tik praliejant savo kraują dėl jo, bet ir liudijant tiesą apie Kristų.

Krikščionio pašaukimas – būti Dievo, kuris dalijasi Jėzaus asmenyje savo gyvenimu su žmonėmis, gailestingumo liudytoju. Svarbiausia ne ieškoti kankinystės, kraujo krikšto, bet ieškoti ištikimybės liudijimui, kurio nešėjais tapome per vandens krikštą.
Nukryžiavimo metu šalia Jėzaus apaštalų vietą užima du plėšikai, kad primintų visų laikų ir visų tautų mokiniams, kas jie iš tiesų yra: niekas kitas, tik plėšikai, kurie, kol nesupras, jog būtent tokia yra jų tapatybė, negalės atsisėsti Jėzaus dešinėje arba kairėje.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Kaip minėta, graikiškas žodis „martyrìa“ būtent ir reiškia liudijimą, o juk dažnai mūsų visuomenėje nėra lengva būti krikščionimi, kad liudytum Kristų, reikia nemažai drąsos ir atsižadėjimo.

Taigi abu Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas gėrė Jėzaus taurę ir buvo pakrikštyti jo krikštu – tapo šventaisiais. Tačiau šalia Jėzaus Kristaus šlovės sosto jie atsisėdo ne iš karto. Reikėjo laiko, kol apaštalai pribrendo ir surado drąsos būti Kristaus liudytojais.

O kas yra Jėzaus šlovės sostas? Evangelijoje tai kryžius. Iš tiesų Jėzaus kryžiaus sosto dešinėje ir kairėje matome ne Jokūbą ir Joną, bet – du plėšikus: „Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės“ (Mk 15, 27).

Abu apaštalai tąkart dar nebuvo pasirengę gerti taurės ir priimti Jėzaus krikšto. O ir kiti apaštalai tam neturėjo pakankamai drąsos. Pavyzdžiui, prisiminkime Jėzaus ir Petro pokalbį:

Simonas Petras jį paklausė: ‚Kur eini, Viešpatie?‘ Jėzus atsakė: ‚Kur aš einu, tu dabar negali manęs palydėti, bet vėliau palydėsi.‘ Petras vėl klausė: ‚Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už tave guldysiu!‘ Jėzus atsakė: ‚Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiams nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!‘“ (Jn 13, 36–38).

Taip pat ir pirmasis po Kristaus neš kryžių ne apaštalas, bet laukuose dirbęs Simonas Kirėnietis (Mk 15, 21).

Taigi nukryžiavimo metu šalia Jėzaus apaštalų vietą užima du plėšikai, kad primintų visų laikų ir visų tautų mokiniams, kas jie iš tiesų yra: niekas kitas, tik plėšikai, kurie, kol nesupras, jog būtent tokia yra jų tapatybė, negalės atsisėsti Jėzaus dešinėje arba kairėje.

Šią tapatybę mes paveldėjome iš Adomo ir Ievos, kurie pasidavė gundytojui ir nupuolė, tai yra apiplėšė dieviškąjį paveikslą, pagal kurį buvo sukurti (Pr 1, 27).

Vadinasi, kai atsisakau bet kokios privilegijos savo teisumo darbais tapti vertas stoti priešais Tėvo veidą ir kai susivokiu, kad esu tarp tų, kurie kryžiuoja Kristų ir apiplėšia dieviškąjį paveikslą, tik tada aš įsitraukiu į jo išganymo veiklą, tampu jo šlovės dalininku ir „savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).