Pirmajame šio sekmadienio skaitinyje pranašas Zacharijas skelbia Mesijo, nešančio taiką savo tautai, atėjimą. Pranašas kviečia bendruomenę džiaugtis savo karaliaus atėjimu: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale!“ (Zch 9, 9).
Kas yra ši „Ziono ir Jeruzalės dukra“, ši bendruomenė, kurią Zacharijas kviečia didžiai džiūgauti? Istoriškai, nuo pranašo Michėjo laikų, taip vadintas naujasis Jeruzalės kvartalas, pastatytas šalia šventyklos šiaurės link. Jame buvo įsikūręs Izraelio karalystės likutis, pabėgęs iš asirų niokojamos Samarijos, iš kurios tremti gyventojai 721 m. prieš Kr.
Šie žydai išsigelbėjo, nes buvo vieni iš vargingiausių šalyje, tie, kurie mažai ką reiškė, vadinamieji „anawim“ (hebr. „mažesnieji“). Būtent jiems, praradusiems savo tėvynę, namus, ištremtuosius gimines ir draugus, yra sakoma džiaugtis.
Ateinantis karalius yra išaukštintas ir pergalingas, bet taip pat iškart patikslinama, jog jis nuolankus ir taiką nešantis Gelbėtojas, naikinantis karo instrumentus. Šis karalius įžengia į Jeruzalę ne kaip vėlesnieji Judo karaliai karo vežimuose ar ant žirgų (Jer 17, 25; 22, 4), bet kaip senovės patriarchai (Pr 49, 11; Ts 5, 10; 10, 4) – jis joja ant asiliuko.
Evangelistai įžvelgė šios pranašystės žodinį išsipildymą iškilmingo Kristaus įžengimo į Jeruzalę metu prieš savo kančią ir mirtį (Mt 21, 4–5; Jn 12, 14–15). O Velykų rytą jo gyvenimas žengė toliau, nesibaigė su kryžiumi, pasiekė Dievo sostą bei savo kūne jis sutaikino Dievą ir žmogų, dangų ir žemę (Rom 5, 1. 10–11; 2 Kor 5, 18–19; Ef 2, 14–18; Kol 1, 19–22).
