Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:
„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!
Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‚Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!‘
Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“ (Lk 15, 1–7)
Visi puikiai žinome Gerojo Ganytojo su paklydusia avele ant pečių paveikslą. Šis paveikslas visuomet vaizdavo Jėzaus rūpinimąsi nusidėjėliais bei gailestingumą Dievo, nesutinkančio prarasti nė vieno žmogaus.
Bažnyčios tėvų tradicija šiame palyginime įžvelgė Įsikūnijimo vaizdinį. Palikęs devyniasdešimt devynias avis dykumoje, t. y. angelus danguje, „kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7), dieviškasis Žodis – Jėzus Kristus – leidosi ieškoti vienos paklydusios avies – žmonijos.
Radęs ją ten, kur ji buvo, – savo nuodėmės brūzgynuose ir purve, Jėzus Kristus, užsikėlęs ją ant pečių, per prisikėlimą sugražino į avidę – į Tėvo namus. „Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10), t. y. visų, nes „kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 22).
Dievui nežinoma mūsų šiuolaikinė „nurašymo“ kultūra. Dieve jai vietos nėra. Dievas „neišmeta“ nė vieno žmogaus. Jis myli visus ir visų ieško: vieno po kito. Jis nežino, ką reiškia „žmogų nurašyti“, nes jis visas yra meilė ir gailestingumas.
