Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti.“
O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį (Mk 1, 40–45).
Šv. Damijonas de Veusteris (mir. 1889) buvo drąsus kunigas misionierius, išdrįsęs darbuotis Havajų raupsuotųjų kolonijoje Molokajo saloje. Atvykęs į salą jis pastatė bažnyčią ir kas sekmadienį aukojo Mišias, tačiau į jas ateidavo tik nedaugelis tenykščių gyventojų. Savo pamokslus kunigas pradėdavo kreipiniu: „Jūs, raupsuotieji“. Keliaudamas po salą jis ragino žmones lankyti bažnyčią, tačiau nesulaukdavo atsako.
Kartą po kelionės Damijonas pastebėjo, kad viena jo koja tapo nebejautri: jis užsikrėtė raupsais. Kitą sekmadienį jis pradėjo pamokslą žodžiais: „Mes, raupsuotieji“. Žinia žaibu pasklido po koloniją, ir nuo tada bažnyčia būdavo pilnutėlė. Jis tapo vienu iš jų.
Įsikūnijęs Dievas taip pat tapo vienu iš mūsų. Jėzus priėmė nuodėme raupsuotą žmogiškąją prigimtį (2 Kor 5, 21). Jis, kaip išpranašavo Izaijas VII a. pr. Kr., tapo Viešpaties Tarnu, kuris „mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 4–5).
