Šio sekmadienio Evangelija pristato mums palyginimą, kuriame kalbama apie vestuvių pokylį, į kurį kviečiami visi (Mt 22, 1–10).
Pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos (25, 6–9) paruošia dirvą šiai temai, nes kalba apie Dievo pokylį.
Šis įvaizdis – pokylis – dažnai naudojamas Šventajame Rašte, jis nurodo bendrystės džiaugsmą ir Viešpaties dovanų gausą bei suteikia tam tikrą supratimą apie Dievo šventimą su žmonija, kaip rašo Izaijas: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais, – pokylį su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais“ (Iz 25, 6).
Pranašas priduria, kad Dievo tikslas yra padaryti galą liūdesiui ir gėdai; jis nori, kad visi žmonės gyventų laimingai, jį mylėdami ir su juo bendraudami.
Todėl jo planas – amžiams panaikinti mirtį, nušluostyti ašaras nuo visų veidų, kartą ir visiems laikams pašalinti negarbingą jo tautos būklę (Iz 25, 7–8).
Visa tai žadina gilų dėkingumą ir viltį dėl visuotinio išganymo: „Štai šis yra mūsų Dievas! Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Šis yra Viešpats, juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Iz 25, 9).
