Sekmadienio Evangelija. Penkiese vienuose namuose

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą.“ (Lk 12, 51–53)

Jėzaus mokymu nepateisinami jokie religiniai karai, deportacijos ar prievartiniai atvertinėjimai. Tikėjimas ir smurtas nesuderinami. Tačiau tikėjimas ir sielos tvirtumas, besiremiantis meile ir romumu, eina kartu.

Jėzus atėjo nešti taikos ir vienybės, vedančių į gėrį ir amžinąjį gyvenimą, ir pašalinti apgaulingos taikos ir vienybės, kurios tik užliūliuoja sąžinę ir veda į pražūtį. Tai nereiškia, kad Jėzus tyčia atėjo tam, kad atneštų nesantarvę. Tiesiog iš jo atėjimo neišvengiamai kils skilimas ir nesantaika, nes jis duoda žmonėms pasirinkimo galimybę.

Tenka apsispręsti, taigi jis žino, kad žmogiška laisvė reaguos skirtingai ir įvairiai. Jo žodis ir jo paties asmuo iškels aikštėn tai, kas yra labiausiai paslėpta žmogiškos širdies gelmėje, ir pasireiškia kaip kova tarp kūno ir dvasios, tarp egoizmo ir sąžinės. Skilimas ir konfliktas prasideda mūsų viduje: „Mat kūno geismai yra priešingi Dvasiai, o Dvasios – kūnui.“ (Gal 5, 17)